Rimantė Šalaševičiūtė: „Savivaldybių pozicijos neišgirstos“

2022 01 12

Apie sveikatos priežiūros įstaigų pertvarką, gydymo paslaugų teikimą per pandemiją, pokyčius socialinių paslaugų srityje kalbamės su Seimo Sveikatos reikalų komiteto ir Psichikos sveikatos pakomičio nare Rimante Šalaševičiūte.

Prasideda 2022-ieji metai – savivaldybininkams tai net kelių reformų metai. Viena jų – sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarka. Jos tikslas – padidinti sveikatos priežiūros kokybę, bet aavivaldybėms kyla abejonių, ar nenutiks priešingai. Ką manote apie sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarką?

Seimo Sveikatos reikalų komitete mums buvo pristatytos sveikatos reformos metmenys. Mums, šio komiteto nariams, be abejo, labai svarbu ir labai rūpi, kokių tikslų siekiama ja įgyvendinant. Neramu, nes dalis pristatytų reformos metmenų nuostatų mums kelia rimtų abejonių. Pirmiausia neramu, ar tikrai ši numatoma reforma parengta pagrįstai, ar planuojamos išleisti lėšos (apie 800 milijonų eurų) iš tiesų pagerins sveikatos sistemą, kaip tai deklaruoja reformos sumanytojai. Apie kylančias abejones ne kartą teko kalbėtis ne tik su kolegomis, Sveikatos reikalų komiteto nariais, dėl kai kurių numatomų sprendimų nuogąstauja medikai, savivaldybių merai, savivaldybių administracijų atstovai.

Žinoma, turiu pripažinti, kad pristatytose reformos metmenyse yra ir tikrai sveikintinų ir teigiamų poslinkių. Pavyzdžiui, greitosios medicinos pagalbos (GMP) teikimas. Ši sritis išties problematiška. Pirmiausia, kas dabar krenta į akis, visoje šalyje nėra tolygiai teikiamos GMP paslaugos: netolygus GMP brigadų skaičius, nepakankamai įvertinti atstumai, kuriuos tenka įveikti GMP brigadoms, netolygus pacientų paskirstymas.

Kitas teigiamas reformos poslinkis – numatomas slaugos ir globos integravimas. Valstybės kontrolė 2021 m. rugsėjo 15 d. pateikė Slaugo ir socialinės paslaugos senyvo amžiaus asmenims vertinimo ataskaitą, iš kurios matyti, kad senyvo amžiaus asmenims teikiama daug paslaugų, bet jos nepilnos apimties. Pacientai gauna tik sveikatos priežiūrą. Tam skiriama daug lėšų, bet pasiekiama mažai pokyčių. Tai, kad šias sritis kuravo dvi skirtingos – Sveikatos apsaugos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, lėmė būtinybę šias paslaugas apjungti į vieną bendrą sistemą.

Tai, kas pagal sveikatos sistemos reformą numatoma padaryti didžiuosiuose šalies miestuose, atrodo lyg ir gerai. Tačiau rimtų abejonių kelia uostamiestyje atsirandanti padėtis dėl stacionaraus gydymo įstaigų. Seimas 2021 m. gruodžio 23 d. priėmė Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo Nr. I-1367 pakeitimo įstatymą. Šis pakeitimas leidžia sujungus Klaipėdos mieste kelias veikiančias ligoninės įsteigti universiteto ligoninę, kurios vienas steigėjų galėtų būti ir Klaipėdos universitetas. Pagrindinė Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizacijos sąlyga yra Klaipėdoje veikiančių ligoninių sujungimas, lyg pats sujungimo faktas sumažintų sergančių žmonių skaičių ar eiles pas gydytoją. Be to, niekas taip ir nepaaiškino, kokie reorganizacijos kaštai, kokią dėl šios pertvarkos naudą gaus pacientas, ir apskritai ar ją gaus, ar įtampos dėl reorganizacijos pagerins medicinos personalo kvalifikaciją, jų darbo sąlygas? Susidaro įspūdis, kad Klaipėdoje stumiamas ligoninių sujungimas yra dirbtinis ir niekuo nepagrįstas, ir tikrai paciento gerovė, jam teikiamų paslaugų kokybė nėra kertinis dalykas.

Kalbant apie grėsmes, kurias galima įžvelgti sveikatos reformos metmenyse, labiausiai neramu dėl regionų gyventojų, dėl rajoninių ligoninių. Aš pasigendu tinkamos analizės, kas ir kodėl vyksta bet kuriame reformos etape. Todėl neturime ir tokių būtinų atsakymų. Esu įsitikinusi, kad tikslingiausia būtų numatyti aiškius terminus, iki kada pačios savivaldybės ir jų ligoninės priimtų sprendimus pagal kiekvienos jų esamą realią, o ne įsivaizduojamą ar norimą padėtį. Pertvarkant tinklą turi būti objektyviai atsižvelgiama į realias sąlygas, o ne nuleidžiant sprendimus iš viršaus.

Kitą grėsmę, kurią įžvelgiu, reformos projekte numatytas pirminės sveikatos priežiūros centrų sujungimas su visuomenės sveikatos centrais. Turint omeny jų skirtingas funkcijas, nesu įsitikinusi, kad tai būtų teisingas sprendimas. Įžvelgiu daug abejonių keliančius valdančiųjų užmojus skubiai pertvarkyti institucijas. Vienas tokių pavyzdžių – siūlymas pertvarkyti į vieną kelias labai reikšmingas šiuo pandemijos laikotarpiu įstaigas: Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratoriją bei Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centrą. Motyvuojama, kad esą dubliuojamos jų vykdomos panašios veiklos. Bet ar tikrai taip yra?

Apskritai, man, turinčiai nemažai patirties šioje srityje, kyla daug klausimų, į kuriuos reformos projektas neatsako, pasigendu motyvuotų argumentų ir užtikrintumo, kad ypač savivaldos srityje reformos procesai galėtų vykti sklandžiai.

Būtent savivaldybininkai ir baiminasi, kad gali būti nelabai lanksčiai pasižiūrėta į esamą situaciją ir sunaikinta tai, kas gerai veikia.

Pritariu savivaldybininkų susirūpinimui. Nors savivaldybių atstovai ir yra linkę reformoms paklusti, tačiau patys pripažįsta – nėra gerai. Baiminuosi, kad nebūtų griebiamasi skubotumo. Ateina nemažos investicijos, tad šias lėšas būtina racionaliai panaudoti. Nors Sveikatos apsaugos ministerijos komanda, kas labai sveikintina, pristatydama reformos viziją aplankė visas savivaldybes, tačiau susidaro įspūdis, kad nebuvo įsiklausyta į pačių savivaldybių lūkesčius, nebuvo išgirstos savivaldybių pozicijos. Sveikatos reikalų komiteto nariai, nuolat iš įvairių savivaldybių sulaukiame laiškų, raštų, iš kurių aiškėja, kad nėra suderintos ministerijos ir kai kurių savivaldybių pozicijos.

Jūsų manymu, ar viskas padaroma, kad sergantys kitomis ligomis per pandemiją gautų kokybiškas paslaugas?

Dabarties situacija, ypač pandeminiu laikotarpiu, jau aiškiai rodo, kad paslaugos prieinamumas pacientui tik blogėjo. Nuolat girdime šeimos gydytojų skundus, kad neįmanoma patenkinti pacientų poreikių, nes būna dienų, kai pas vieną šeimos gydytoją per parą registruojasi po 50–60 pacientų, kuriuos šie nukreipia į konkrečių ligų specialistų (konsultantų) rankas. Pacientas vėl turi registruotis ir yra įrašomas į naują eilę. Taip gaištamas labai brangus laikas, ypač kai progresuoja labai pavojingos ligos. Žinau atvejų, kai pacientams tenka laukti po kelis mėnesius. Pasitaiko, kad žmonės, netekę vilties, negalėdami sulaukti tokios būtinos specialisto konsultacijos, griebiasi šiaudo: kviečia greitąją medicininę pagalbą, kuri ligonį jau gabena į ligoninę, nes ligos progresas jau nepagydomas pirminėmis priemonėmis. Man ypač skaudu, kad būtent regionuose, kaimo vietovėse ar rajonuose žmonės negauna pakankamų pirminių paslaugų. Juk laiku negautos pirminės paslaugos baigiasi tuo, kad žmogui tenka atsidurti operacinėje ligoninėje.

Be abejo, per pandemiją, kai vienoje ar kitoje ligoninėje yra įkuriami kovidiniai skyriai, mažiau pacientų gali priimti kiti skyriai (kai kur jie apskritai uždaromi), jiems gydyti ligoninėse lieka ne tik mažiau lovų, bet ir specialistų – dalis gydytojų juk pluša gelbėdami kovidinius pacientus. Keičiasi ir pacientų įpročiai. Gydytojai pastebi, kad pasitaiko vis daugiau ligonių su labai užleistomis ligomis: žmonės delsia kreiptis į medikus pagalbos ne tik dėl mažesnės galimybės patekti pas specialistus, bet ir dėl paprasčiausios baimės gydymo įstaigose užsikrėsti pavojinga kovido infekcija. Visa tai yra kompleksinė problema, daranti įtaką smarkiai augančiam mirtingumui.

Jau ne kartą viešai kalbėjau ir nuogąstavau dėl to, kad pernelyg daug konsultacijų teikiama nuotoliniu būdu, kad pandemijos laikotarpiu drastiškai yra sumažėjęs prevencinių programų įgyvendinimas. Tai nėra tiesiog žodžiai, už jų slypi žmonės ir jų artimieji, jų skausmas, sužlugdytos viltys.

Prieš kurį laiką buvo planuojama pastatyti penkis infekcinių ligų skyrius, bet vėliau to buvo atsisakyta. Tačiau gal tai buvo išeitis, pandemijos metu suteikti kokybiškas gydymo paslaugas sergantiems kitomis ligomis?

Taip, 2020 m. lapkričio 5 d. buvo patvirtinta Infekcinių ligų valdymo ir kontrolės 2020–2025 metų koncepcija, kurioje, atsižvelgiant į COVID-19 pandemijos pamokas ir iššūkius, Lietuvos sveikatos sistemai, buvo suplanuotas infekcinių ligų klasterio steigimas ir penkių regioninių infekcinių centrų vystymas. Deja, dabartinė Vyriausybė iš esmės įšaldė šios koncepcijos vystymą, nes tokio infekcinių ligų klasterio įgyvendinimas buvo nukeltas net į 2026 m. Nebekalbama apskritai apie įgyvendinimo terminus, tik užsimenama, kad Vyriausybė planuoja svarstyti tokių projektų tikslingumą ir finansavimo galimybes.

Manau, kad tokiu žingsniu valdantieji sukėlė realų pavojų, jog kartojantis pandemijos bangoms Lietuvos sveikatos priežiūros sistemos įstaigos ir toliau bus priverstos dalį savo infrastruktūros ir žmogiškųjų išteklių skirti infekcinių ligų gydymui, atidedant kitas planines sveikatos priežiūros paslaugas. Žinoma, nukentės pacientai.

Aš prisijungiu prie savo kolegų raginimų ir esu įsitikinusi, kad būtina nedelsiant imtis reikiamų priemonių, kad būtų pradėti visų penkių regionų infekcinių ligų klasterio projektavimo darbai. Taip pat labai svarbu, kad būtų nestabdomi su Ekstremalių sveikatai situacijų centru susiję planai Kauno mieste, kad būtų imamasi svarbių savalaikių priemonių situacijai valdyti ir padaryti viską, kad Lietuvos žmonės gautų tai, ko tikisi: kokybiškas gydymo paslaugas.

Vienas po kito sekantis karantinai, supriešinimas žmonėms sukelia ir psichikos sveikatos sutrikimų, tačiau specialistų pagalba nėra paprastai prieinama. Kas daroma ar planuojama daryti?

Kad ši problema labai aktuali, specialistai ir mes, kai kurie politikai, jau ne kartą kalbėjome, nors, ko gero, jau ateina laikas mušti ir pavojaus varpais.

Apie tai dar praėjusių metų gruodį kalbėjome ir Sveikatos reikalų komiteto Psichikos sveikatos pakomitetyje, kur buvo surengtas Psichikos sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkos pokyčių gairių pristatymas. Nerimą kelia situacijos analizė. Per pandemiją daug žmonių patiria depresiją, nerimą, baimę, bei į psichikos sveikatos centrus dažniausiai kreipiamasi tik dėl šizofrenijos ir įvairiausių administracinių pažymų, nors turėtų kreiptis ir dėl atsiradusių anksčiau paminėtų pojūčių.

Šiose gairėse nemažai dėmesio skiriama, kaip turėtų bendradarbiauti psichikos sveikatos centrai su šeimos gydytojų komandomis, teikiama įvairiausių pasiūlymų, kaip vystyti tokį bendradarbiavimą, tačiau aš pirmiausia pasigedau tiesiog esamos būklės analizės, aiškių duomenų. Pavyzdžiui, nėra aišku, kiek psichiatrų dirba 106 psichikos sveikatos centruose, koks yra šių specialistų užimtumas, kaip ir kokia apimtimi galima gauti jų paslaugas. Juk kalbą apie plėtrą ar pokyčius logiška pradėti susiskaičiavus, ką mes turime šiandien, kokie mūsų ištekliai, pirmiausia – žmogiškieji. Žinau atvejų, kai vienas psichiatras dirba keturiuose rajonuose po 0,25 etato. Negi įmanoma taip dirbant teikti kokybiškas specializuotas paslaugas?

Žinoma, turbūt galima pritarti gairių autoriams, kad tikrai trūksta psichikos sveikatos centrų specialistų bendradarbiavimo su šeimos gydytojais. Man regis, dabar, tokiu sudėtingu laikotarpiu, kai pripažįstama, jog būtina plėsti mūsų aptariamas paslaugas, šeimos gydytojai apsiriboja tik medikamentų išrašymu. Tai turbūt susiję ne tik su kompetencijos specifika, bet ir su informacijos trūkumu.

Akivaizdu, kad ir mano minimų gairių rengėjams pritrūko informacijos. Pavyzdžiui, remiamasi duomenimis, kad 2019 m. išleista 159 tūkst. PSDF eurų psichoterapijos paslaugoms vaikams. O kiek tada psichoterapijai išleista 2020, 2021 metais? Tada, kai imta labai garsiai kalbėti apie karantino pasekmes vaikų, paauglių psichikos sveikatai? Pabrėžiamos psichiatrijos dienos stacionarų veiklos ir paslaugų būtinybė, bet vėlgi duomenys tik už 2019 m. Aiškėja, kad tik 581 vaikų ir paauglių gavo dienos stacionaro paslaugas 2019 m., nors teigiama, kad dienos stacionarai (paslaugos) Vakarų šalyse ir PSO traktuojama kaip modernios, efektyviai veikiančios psichikos sveikatos paslaugų sistemos pagrindas.

Kalbant apie psichikos sveikatos stacionarų akcentus ir problemas, man į akis krito dar viena aktualija – alkoholinių abstinencijų gydymas. Specialistai pabrėžia, kad gerai užsirekomendavusi Minesotos programa, deja, ji yra ne vienodai tolygiai prieinama visiems šalies gyventojams. Taigi nors gairių rengėjai planuoja didinti stacionarinės psichosocialinės reabilitacijos (Minesotos) bei krizių intervencijos stacionarų prieinamumą, tačiau vėlgi lieka neaišku, kaip tai bus daroma.

Kalbama apie savivaldos stiprinimą, ar tuo buvo vadovaujamasi tvirtinant biudžetą?

Prisimindama, kaip buvo tvirtinamas biudžetas, tikrai negalėčiau taip teigti. Ne todėl, kad valdantieji pasirinko neproduktyvų – opozicijos pasiūlymų atmetimo kelią. Tačiau, turint omeny, jog valstybės biudžetą formuoja valdantieji, tai jų atsakomybė ir savo prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimas, kai kurie aspektai rodo grėsmingas tendencijas.

Kalbu apie kai kurių regioninių problemų ignoravimą. Štai švietimo srityje nuspręsta nebefinansuoti mažesnių nei 8 mokinių klasių komplektų, kai tuo tarpu praėjusios kadencijos Vyriausybė buvo nusprendusi tokiems komplektams skirti 55 proc. būtinų lėšų, sudarydama galimybę savivaldybėms pačioms apsispręsti dėl dalies prisidėjimo. Dabar pasirinkimo nebėra, jei nėra 8 mokinių, nebebus visai finansuojama.

Kiti iškalbingi pavyzdžiai: savivaldybių ugniagesių finansavimas arba opozicijos prašymo sugrąžinti žvyrkelių programą ignoravimas. Nors gaisrus gesina kartu ir atlieka tą patį darbą, savivaldybių ugniagesiams, kitaip nei pavaldiems Priešgaisrinės apsaugos departamentui, skirtas finansavimas tik darbo užmokesčiui. Valdantieji numojo ranka ir į kitą regionų gyventojams labai aktualią problemą – žvyrkelių asfaltavimo programą.

Taigi tokie valdančiųjų sprendimai rodo, kad regionai ir jų gyventojai – ne jų prioritetas, o opozicijos teikiamų pasiūlymų atmetimas – politiškai trumparegis ir neracionalus veiksmas.

Kokie socialinių paslaugų pokyčiai?

2021 m. pabaigoje išgirdome apie valdančiųjų planus įgyvendinti ne tik sveikatos reformą. Seimas pritarė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktiems Socialinių paslaugų įstatymo pataisų pakeitimams. Nors socialinės apsaugos ir darbo ministrė teigė, kad šie pakeitimai išplės socialines paslaugas ir pagerins jų kokybę, tačiau kai kurie jų aspektai man, kaip turinčiai patirties šioje srityje, kelia nerimą. Ypač kai pasigendama aiškumo ir atsakymų tiek į socialinės srities specialistų, tiek į savivaldybių atstovų keliamus klausimus.

Kokių grėsmių įžvelgiu? Abejonių kelia valdančiųjų užmojis socialinių darbuotojų trūkumą mažinti ne gerinant darbo sąlygas ar didinant darbo užmokestį, o pasiūlymu darbuotojams reguliariai dalyvauti mokymuose, taip stiprinti profesines kompetencijas. Siūloma, kad nuo 2022 m. pradžios bus teikiama tik akredituota socialinė priežiūra, bus siūloma nauja socialinių paslaugų sritis – prevencinės socialinės paslaugos, kurias nemokamai galės gauti visi asmenys ir šeimos. Iki šiol socialinės paslaugos buvo nustatomos pagal poreikį, kam jos būtinos. Ar paslaugų išplėtimas bus pakeliama našta savivaldybėms, nes būtent jos privalo užtikrinti socialinių paslaugų teikimą. Kitas šio klausimo aspektas – kas finansuos galimai gerokai išaugsiančias socialines paslaugas, ar ir čia savivaldybės turės verstis iš savo biudžetų? Ir tikrai ne paskutinis dėmuo – ar pakaks žmogiškųjų išteklių, ar pakaks socialinių darbuotojų?

Taigi tai tik nedidelė abejonių, kylančių dėl valdančiųjų inicijuojamų pertvarkų, dalis. Joms išsisklaidyti nepadeda pozicijos nenoras dalykiškai diskutuoti, keistą nuostabą kelia tendencijos, kai į svarbių, kartais ir būtinų reformų kelią stojama nepasiruošus, neišanalizavus padėties, neišklausius oponentų svarių argumentų.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Justė Brigė