Dar 1905 m. gruodžio 5 d. į atskirą salę sukviesti valstiečiai, sudarę didžiąją dalį Didžiojo Vilniaus Seimo narių, po ilgų diskusijų priėmė nutarimą, kuriuo įkurta Lietuvos valstiečių sąjunga (toliau – LVS): „Mes, Lietuvos valstiečiai, tvirtai tikime, jog tik tuomet galėsime žmoniškai gyventi, kada mes patys valdysimės, kada mūsų krašto valdžią rinksimės mes patys, kada visą mūsų kraštą, Lietuvą, valdys mūsų Seimas, kuris bus sušaukiamas Vilniuje. Pasiuntinius arba mūsų atstovus į Vilniaus Seimą galės ir turės rinkti visi suaugę Lietuvos gyventojai: kiekvienas galės lygiai, tiesiai ir slapta paduoti savo balsą už tą žmogų, kurį jis norės išrinkti atstovu. Jei savo atstovus į Vilniaus Seimą rinktumėm kitaip, ne visi, ne lygiai, ne tiesiai ir ne slapta, tad ir mūsų išrinktoji valdžia skaustų mus taip, kaip dabar mus skaudžia nerinktoji vyriausybė. Ligi nesušaukus Vilniuje Seimo, savo reikalais rūpinsimės mes patys, mes patys ir valdysimės“.

Šioje programinėje rezoliucijoje iškelti artimiausi partijos politiniai tikslai buvo aktualūs mūsų tautai per visą XX amžių, nes galutinai juos pavyko realizuoti tik 1990 m. kovo 11-ąją, kada atkūrėme Nepriklausomą valstybę. Iki tol Valstiečių sąjunga, kaip vidurio politinė jėga, nuėjo ilgą ir sudėtingą partinės statybos kelią.

LVŽS yra ta autentiška politinė jėga, kuri yra ne atneštinė, bet kilo iš Lietuvos žemės, iš pačių lietuvių tautos gelmių, iš jos kultūrinės versmės, nes žemės šventumo kultas mūsų žmonių sąmonėje buvo natūralus ir savaime suprantamas. Jis tautoje išliko gyvas net ir po to, kai kelios kartos tapo nuvarytos nuo žemės.

LVŽS ištakas identifikuojame jau tautinio atgimimo sąjūdžio pasaulietinėje srovėje. Jas aiškiai regime Vinco Kudirkos sumanyto ir jo asmenišku pasiaukojimu leisto „Varpo“ (šviesuomenei) ir „Ūkininko“ (valstiečiams) puslapiuose. „Varpas“ jau turėjo aiškią socialinę-politinę programą, numatančią ugdyti lietuvių tautinę savimonę, kelti krašto kultūrinį ir ekonominį lygį, įgyvendinti tautos vienijimo ir politinio savarankiškumo uždavinius. Dėl tautinio atgimimo sąjūdžio idėjinės diferenciacijos ėmė rastis naujų periodinių leidinių, atspindėjusių politinių pažiūrų poliarizaciją. „Varpas“ čia užėmė „vidurio“ poziciją tarp katalikiškosios dešiniosios ir socialdemokratinės kairiosios. Esminį dėmesį varpininkai skyrė pagrindiniam tautos luomui – valstiečiams, kovojusiems dėl savo būvio. Taip pastarieji buvo inkorporuoti į varpininkų rėmėjų stovyklą. Srovės programą parengė Varšuvos studentų, vadovaujamų Vinco Kudirkos, „Lietuvos“ draugija. Ilgainiui aplink „Varpą“ susiformavo tam tikra organizacinė struktūra, vadinama varpininkais. Ji kurį laiką buvo tautinio judėjimo centras, kuriame veikė ir katalikų dvasininkija. Minėtas faktas iliustravo gana plačias varpininkų politines pažiūras. Varpo sąjūdis, prasidėjęs nuo 1888 m., turėjo dešimtis tūkstančių savanorių ir tęsėsi iki 1905 m.

LVS pagrindinis veiklos principas – „Stokime visi už vieną ir vienas už visus!“. Po Didžiojo Vilniaus Seimo prasidėjo Lietuvos kaimo mobilizavimas ir Valstiečių sąjunga tapo didžiausia masine organizacija tuometinėje Lietuvoje. Tačiau dėl nesutarimų tarp valstiečių ir demokratų beveik po metų (1906 m.), LVS tapo pavaldi Lietuvių demokratų partijai ir veikė kaip jos atšaka. Be to, daugelis aktyvių LVS veikėjų pakliuvo į caro kalėjimus. Kiti turėjo slapstytis arba pasitraukti iš Lietuvos. Valstiečių sąjunga savo atskiros programos neturėjo, bet nuosekliai pasisakė už privatinę nuosavybę, ūkininkų interesus.

Dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo bei vokiečių okupacijos, Lietuvoje veikusių partijų, tarp kurių ir LVS, veikla nutrūko. Valstiečių sąjunga savo politinę veiklą atnaujino 1918 m. lapkričio 23 d. Jau kitų metų balandžio mėnesį kuopų atstovų suvažiavime priimta jos pirmoji savarankiška programa ir įstatai. Lietuvos valstiečių sąjunga pasisakė už privatinę žemės nuosavybę, siūlė sudaryti valstybinį žemės fondą ir iš jo žeme aprūpinti bežemius bei mažažemius. Dėl to ši partinė organizacija buvo populiaresnė nei socialistai liaudininkai demokratai, kurie Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją įkūrė Rusijoje įvykusiame suvažiavime 1917 m. lapkričio 29 d. – gruodžio 1 d. Jos programos tikslas buvo atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką.

Norėdamos sustiprinti politinę įtaką, šios dvi valstiečių partijos nusprendė susivienyti. 1922 m. gruodžio 3–5 d. įvykusiame bendrame suvažiavime įkurta Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS), kuri vadovavosi tomis pačiomis vertybėmis ir tradicijomis, kurios grindė „Varpo“ sąjūdžio raišką: demokratijos, valstybingumo, tautiškumo, socialinio teisingumo, privačios nuosavybės, pažangos, dorovės. Socialinis gyventojų sluoksnis, kuriuo valstiečiai liaudininkai rėmėsi, buvo darbo žmonės. Jais laikomi bežemiai, mažažemiai bei vidutiniai ūkininkai, darbininkai ir visi, kurie savo rankų arba proto darbu užsidirba sau pragyvenimą, įskaitant įvairių įstaigų tarnautojus, valdininkus bei laisvųjų profesijų žmones.

LVLS pasisakė už sveiką tautą, akcentuodama švaros, tyro oro, švaraus vandens, higienos, blaivybės ir apskritai sveikos gyvensenos reikšmę. O Kazio Griniaus suformuluota loginė seka – tautos gerovė priklauso nuo žmonių darbingumo, darbingumas – nuo sveikatos, sveikata – nuo ugdymo, o ugdymas – nuo to, kaip maitinami kūdikiai – asocijuojasi su šiandienine Europos žaliąja strategija.

Konstitucinio parlamentarizmo laikotarpiu (1919–1926 m.) Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija, Lietuvos valstiečių sąjunga, Tautos pažangos partija, Lietuvių tautininkų sąjunga atliko „vidurio“ politinių jėgų funkcijas. Pastarosios nebuvo stabilios. Ilgainiui jos diferencijavosi. Tačiau valstiečiai liaudininkai išlaikė centro kairės pozicijas.

Valstiečiai liaudininkai didelį indėlį įnešė įvairiose tautos gyvenimo srityse, turėjo savo atstovus visuose Pirmosios Lietuvos Respublikos Seimuose, aštuoniose Vyriausybėse, o K. Grinius buvo išrinktas Respublikos Prezidentu. Jie nebijojo imtis lyderystės ypač sunkiais Tėvynei laikotarpiais. Antai, ministras pirmininkas Mykolas Sleževičiaus užėmė ryžtingą poziciją, pašaukiant savanorius ginti Nepriklausomybę 1919 m., ir tapo vienu iš Lietuvos kariuomenės organizavimo pradininkų. Negalima pamiršti tų istorinių darbų Lietuvai (1920 m. taikos sutartis su Rusija bei Lietuvos valstybės teritorijos fiksacija; tarptautinis Lietuvos pripažinimas; priėmimas į Tautų Sąjungą, Lietuvos universiteto į kūrimas, Klaipėdos krašto atgavimas ir t.t.), kurie realizuoti vyriausybėms vadovaujant K. Griniui bei Ernestui Galvanauskui.

LVLS iš kitų to meto partijų išsiskyrė skaitlingumu, politine įtaka ir stabiliomis demokratinėmis nuostatomis. Valstiečių liaudininkų veikla išryškino svarbų socialinį aspektą: Pirmoji Lietuvos Respublika buvo ne romantikų svajotojų kūrinys, ją sukūrė darbštūs žmonės, supratę, kad sava valstybė yra būtina jų gerovės sąlyga. Deja, bet šį valstybės kūrimo darbą sustabdė sovietų bei nacių okupacijos.

1990 m. rugpjūčio 18 d. atsikūrusi Lietuvos valstiečių sąjunga, tarsi, automatiškai turėjo pratęsti tarpukariu veikusių valstiečių liaudininkų politines tradicijas. Tačiau pasiekti norimo rezultato nebuvo lengva. Užtruko partinės statybos darbai. Optimalios partinės struktūros paieška turėjo įtakos ir politinės organizacijos pavadinimų kaitai. Galiausiai 2012 m. sausio mėnesį partija pervardinta į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Pavadinimo modernizavimas buvo siejamas su padidintomis užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo galimybėmis, nes žemės ekosistemos stabilumo visam pasauliui dabar ir ateityje problema – tokia pat svarbi, kaip ir augančio gyventojų skaičiaus išmaitinimas. Tačiau tai nereiškė požiūrio į šimtmetį valstiečių liaudininkų puoselėtas vertybes kaitos. Atvirkščiai, siekiant išsaugoti tradicinę šeimą, papročius ir kultūrą, žmogų ir gamtą reikėjo sustiprinti partijos įtaką valstybės valdymui, kad būtų galima pasipriešinti dabartinėms globalizacijos tendencijoms. LVŽS sėkmingai veikia, propaguojant tautiškas bei žaliųjų vertybes. Ji sugebėjo pritraukti į savo narių ar rėmėjų gretas specialistus, kurie gerai suvokia miestiečių gyvenimo rūpesčius ir siūlo jų įveikimui politinius sprendimus. Kita vertus, nepaisant įvairių politinių nišų paieškų, partija išlaikė savo idėjines tarpukario tradicijas bei toliau išliko vidurio kairės pozicijose.