Valentinas Beržiūnas. Be valstiečių nebūtų Lietuvos 

2020 08 20

Kas esame mes ir kuo skiriamės nuo kitų politinių jėgų? Ideologinis išskirtinumas išties tampa ypatingai retu politinių partijų atributu. Partijos konkuruoja kuo skambesniais lozungais, kuo žinomesniais veidais arba gražesniais vaizdais, o ne ideologinėmis nuostatomis, idėjomis ir vertybėmis. Taip kalba kai kurie politologai. Negaliu nesutikti. Todėl kviečiu susipažinti su 115-os metų politinės veiklos patirtį turinčia LVŽS – partija, kuri ateityje turėtų tapti ašimi, aplinkui kurią formuosis visos vidurio-kairės koalicijos Lietuvoje.

Istorinės šaknys

LVŽS – laiko patikrinta politinė jėga. Partijos ištakas galime identifikuoti tautinio atgimimo sąjūdžio pasaulietinėje srovėje. Pastarąsias aiškiai regime Vinco Kudirkos sumanyto ir leisto „Varpo“ (šviesuomenei) bei „Ūkininko“ (valstiečiams) puslapiuose. „Varpas“ užėmė „vidurio“ poziciją tarp katalikiškosios dešiniosios ir socialdemokratinės kairiosios. Esminį dėmesį varpininkai skyrė pagrindiniam tautos luomui – valstiečiams, kovojusiems dėl savo būvio.

Valstiečių liaudininkų gretose buvo daug iškilių ir nusipelniusių Lietuvai asmenybių: Prezidentas Kazys Grinius, vadinamas lietuviškosios demokratijos tėvu, Nepriklausomybės kovų architektas, premjeras Mykolas Sleževičius, ilgametis Kauno burmistras Jonas Vileišis, kurio valdymo metais (1921–1931 m.) laikinoji sostinė gyveno didžiausią visų sričių pažangos laikotarpį ir iškilo iki Europinio lygio miesto, ir kt.

1922 m. gruodžio 3–5 d. įkurta Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS) vadovavosi tomis pačiomis vertybėmis ir tradicijomis, kurios grindė „Varpo“ sąjūdžio raišką: demokratijos, valstybingumo, tautiškumo, socialinio teisingumo, privačios nuosavybės, pažangos, dorovės.

Konstitucinio parlamentarizmo laikotarpiu (1919–1926 m.) Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija, LVLS, Tautos pažangos partija, Lietuvių tautininkų sąjunga atliko „vidurio“ politinių jėgų funkcijas. Tiesa, pastarosios nebuvo stabilios ir ilgainiui diferencijavosi, o valstiečiai liaudininkai išlaikė centro kairės pozicijas.

Valstiečiai liaudininkai turėjo savo atstovus visuose Pirmosios Lietuvos Respublikos Seimuose, aštuoniose Vyriausybėse. Jie niekada nebijojo imtis lyderystės ypač sunkiais Tėvynei laikotarpiais. Ministras pirmininkas M. Sleževičiaus užėmė ryžtingą poziciją, pašaukiant savanorius ginti Nepriklausomybę 1919 m., ir tapo vienu iš Lietuvos kariuomenės organizavimo pradininkų. Negalima pamiršti ir tų istorinių darbų Lietuvai (1920 m. taikos sutartis su Rusija bei Lietuvos valstybės teritorijos fiksacija; tarptautinis Lietuvos pripažinimas; priėmimas į Tautų Sąjungą, Lietuvos universiteto į kūrimas, Klaipėdos krašto atgavimas ir t. t.), kurie realizuoti vyriausybėms vadovaujant K. Griniui bei Ernestui Galvanauskui.

1990 m. atsikūrusi Lietuvos valstiečių sąjunga pratęsė tarpukariu veikusių valstiečių liaudininkų politines tradicijas ir išlaikė savo idėjines tarpukario tradicijas bei toliau išliko vidurio-kairės pozicijose.

Atsižvelgiant į šių dienų vidaus politikos ir tarptautinius iššūkius, LVŽS savo politiką grindžia idėjomis apie nacionalinių ekonominių, socialinių ir kultūrinių valstybės interesų užtikrinimą, skiria išskirtinį dėmesį Lietuvos regionams ir tradicinėms vertybėms.

Tvirta nacionalinė ekonomika ir vartotojų interesų apsauga

Kiekvienos klestinčios valstybės pagrindas – stiprios ir sėkmingai konkuruoti tarptautinėse rinkose gebančios nacionalinės įmonės. Tą patvirtina labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių – Pietų Korėjos, Suomijos, Danijos, Švedijos – sėkmės istorijos.

Lietuva turi visas galimybes suklestėti. Mūsų žmonės – darbštūs, išsilavinę ir kūrybingi, mūsų tradiciniai gamintojai ir jų gaminami produktai yra gerai žinomi ir vertinami visame pasaulyje. Tai – didžiausias Lietuvos turtas, kurį privalome visomis išgalėmis saugoti.

Šiam tikslui pasiekti valstybė turi užtektinai instrumentų. Ji ne tik privalo tinkamai atstovauti nacionalinių gamintojų interesus tarptautinėje erdvėje, bet ir užtikrinti eksporto rinkas, o kartu skatinti lietuviškos produkcijos vartojimą vidaus rinkoje ir t. t.

Tvarų ekonomikos augimą padės užtikrinti ir valstybinis bankas. Lėtėjant ekonomikai, privatūs užsienio bankai vengia kredituoti smulkųjį ir vidutinį verslą. Tačiau šis privalo turėti finansavimo šaltinių, antraip ūkio plėtra sustos. Maža to, Lietuvos bankų sektoriuje trūksta konkurencijos, regionuose mažėja bankinių paslaugų tiekimas.

Mokslas taip pat gali svariai prisidėti prie ekonomikos vystymosi. Mokslo institucijų ir nacionalinio verslo bendradarbiavimo skatinimas, aukštą pridėtinę vertę bei darbo vietas Lietuvoje kuriančių ekonomikos sričių palaikymas, finansinių priemonių, kurios turėtų paskatinti įmones investuoti į inovatyvius gamybos procesus, taikymas – tai tik dalis priemonių, kurias turime išnaudoti kurdami dinamišką, aukštos pridėtinės vertės ekonomiką.

Ne mažiau svarbu vykdyti tinkamą investicijų politiką – dėti pastangas, kad mūsų šalyje atsirastų kuo daugiau bendrų lietuviškų ir užsienio valstybių verslo įmonių. Tik taip pasieksime, kad Lietuvoje pasiliktų šių įmonių sukuriamas pelnas, būtų sukurtos stabilios darbo vietos ir investuojama į tų įmonių technologinį vystymąsi.

Valstybė turi veikti taip, kad atitiktų nacionalinio verslo ir vietos vartotojų interesus. Siekiant šio tikslo, būtina modernizuoti ir išskaidrinti valstybės valdymą. Sėkmingos reformos įmanomos tik tuomet, kai jų rengime ir vykdyme dalyvauja ne tik politikai ir valdininkai, bet ir profesionalai, autoritetai, visuomenės lyderiai, turintys pakankamai kompetencijos, patirties, gebėjimų.

Regioninė politika

Ilgus metus Lietuvoje nebuvo vykdoma nuosekli regioninė politika. Dėl to dažnai girdime kalbant apie dvi Lietuvas.

Darbo vietų stygius nemažą dalį regionų gyventojų, ypač jaunimą, skatina rinktis gyvenimą didmiesčiuose, nors stichiška urbanizacija kelia daug naujų problemų.

Regionų atskirties problema – gili ir vieno lengvo sprendimo jai nėra. Vis dėlto, pasitenkinant tik problemų konstatavimu, o ne veikimu, proveržis neįvyks. Nevykdydami aktyvios regioninės politikos, leisime, kad ši praraja didėtų.

Pirmieji žingsniai, mažinantys regioninę atskirtį, jau žengti. Šiandien jaunoms šeimoms, nusprendusioms įsigyti būstą regionuose, valstybė suteikia finansinę paramą. Tai – reikiamas postūmis jaunimui ieškoti darbo arba kurti verslą atokesnėse šalies vietovėse. Kuo daugiau talentingų žmonių atvažiuos į regionus, tuo didesnė tikimybė, kad ir mažesni Lietuvos miestai pritrauks didelių investuotojų, kuriems reikalinga kvalifikuota darbo jėga.

Žinoma, tik šios priemonės nepakaks panaikinti regionų ir didžiųjų miestų atskirtį. Todėl ir toliau būtina dėti pastangas, skatinant investicijas ir darbo vietų kūrimą regionuose, išlaikant ir netgi padidinant socialinių, švietimo, kultūros ir sveikatos paslaugų kokybę bei prieinamumą, palaikant savivaldybių savarankiškumo siekius.

Tradicinės vertybės ir sveika gyvensena

Tradicinių vertybių ir sveikos gyvensenos puoselėjimas neleis Lietuvai paskęsti Europos tautų katile. Tik saugant tradicinę šeimą, papročius ir kultūrą, žmogų ir gamtą galima pasipriešinti dabartinėms globalizacijos tendencijoms.

Privalu ateities kartoms išsaugoti tautinę tapatybę ir valstybingumą. Tą galime padaryti tik suvieniję jėgas su broliais latviais. Latvija – baltiškosios kultūros dalis, strateginė mūsų partnerė. Negana to, turime suremti pečius su Centrinės Europos valstybėmis – Višegrado formatas, ne kartą parodęs savo efektyvumą, turėtų būti išplėstas, įtraukiant Baltijos šalis.

Dažnai galima išgirsti, kad LVŽS – populistinė, „vienadienė“ ar „vienasmenė“ partija, kuri neturi jokių ryšių nei su Lietuvos parlamentarizmo tradicija, nei apskritai su parlamentarizmu.

Iš pagrindų su šiuo požiūriu nesutinku. LVŽS ne tik tęsia iškilių valstybininkų prieš šimtmetį pradėtą ir vykdytą valstybės bei tautos išsaugojimo ir stiprinimo politiką, bet yra kompetentinga politinė jėga, turinti aiškią Lietuvos raidos viziją ir žingsnis po žingsnio ją įgyvendinanti.