„Pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvos politinėje padangėje dominavo dvi retkarčiais pavadinimus keitusios politinės partijos. Tuo pat metu mišri sistema sudarė galimybes iškilti ir kitoms politinėms jėgoms.“

Jonas Jarutis. Kas yra geriausi Lietuvos „žvejai drumstame vandenyje“ arba kodėl „valstiečiai“ nenori pertvarkyti Seimo rinkimų sistemos?

2021 04 12

Valdančiųjų inicijuota Seimo ir Prezidento rinkimų tvarkos peržiūra kol kas baigėsi tuo, kad neapsikentę politinio TS-LKD buldozerio, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovai trenkė durimis ir paliko tuo turėjusią užsiimti Seimo darbo grupę. Taip išreiškėme savo protestą prieš abejotinos vertės darbą, kurį abejotino sąžiningumo priemonėmis tikrai ne geriausiu metu pradėjo šalį jau kiek daugiau nei 100 dienų valdyti mėginanti partija.

Šiandien aptarsiu pagrindinius argumentus, kodėl TS-LKD primygtinai „stumiama“ idėja Seimo narius rinkti tik pagal partinius sąrašus yra bloga ir kokia kryptimi tai nuvestų šalį.

Kaip žinia, Lietuvos Respublikos Seimas sudaromas iš 71 vienmandatėse rinkimų apylinkėse išrenkamų kandidatų ir iš 70 kandidatų daugiamandatėje apygardoje, pagal proporcinę rinkimų sistemą išrenkamų iš politinių partijų sudarytų sąrašų. Lietuviškoje parlamento rinkimų sistemoje suderintos dvi rinkimų tradicijos – anglosaksų šalims būdinga vienmandatė ir labiau Europos žemyninei politinei tradicijai būdinga proporcinė.

Politikos analitikai pažymi, kad vienmandatė rinkimų sistema skatina dvipartinės sistemos formavimąsi. Kiekvienoje rinkimų apygardoje daugiausiai rinkėjų balsų paprastai surenka populiariausių politinių partijų atstovai. Atitinkamai jie patenka į parlamentą, kur turi didžiausias galimybes įgyvendinti savo programą, kas, savo ruožtu, sąlygoja didžiausią žiniasklaidos dėmesį ir kas, savo ruožtu, didina tiek atskirų politikų, tiek ir jų partijų galimybes vėl būti perrinktais. Tokiu būdu po kelių rinkiminių ciklų politinėje padangėje lieka tik dvi didžiausios partijos. Tokioje konkurencinėje kovoje nėra apdovanojimo už antrą ir paskesnes vietas, todėl likusios partijos paprasčiausiai nunyksta. Jei norite praktinio pavyzdžio – pabandykite „pagooglinti“ trečios didžiausios Jungtinių Amerikos Valstijų ar Jungtinės Karalystės politinės partijos pavadinimą, parlamentarų skaičių ir visuomenės paramos joms dydį.

Proporcinė rinkimų sistema, kuomet vietos parlamente skirstomos pagal partijų gautą balsų skaičių, sudaro galimybes sparčiam politinės sistemos atsinaujinimui ir kur kas platesniam visuomenės nuomonių atstovavimui šalies parlamente. Juk pagal vienmandatę sistemą sąlyginiam kandidatui A gavus 51% balsų, o kandidatui B – 49%, į parlamentą pateks tik kandidatas A. Atitinkamai kandidatą B parėmusiųjų balsai tiesiog „sudega“, jie lieka neatstovaujami, perfrazuojant vieną gerai žinomą politikę, „bent jau iki kitų rinkimų“. Savo ruožtu, pagal proporcinę, daugiamandatę rinkimų sistemą, net ir kandidatuojant tik dviem partijoms ir joms surinkus minėtuosius 51 ir 49 proc. balsų, pralaimėjusi politinė jėga vis tiek pateks į parlamentą ir turės galimybę jame atstovauti savo rinkėjus.

Nė viena iš šių sistemų nėra tobula. Kaip jau minėjau, vienmandatės sistemos lėtina partinės sistemos atsinaujinimą, daugiamandatės – sąlygoja vyriausybių nestabilumą (norintiems – politinės geografijos užduotis – suskaičiuokite, kiek parlamento rinkimų Izraelyje įvyko per pastaruosius trejetą dešimtmečių). Aš taip pat netikiu, kad viena konkreti rinkimų sistema gali išspręsti visas problemas. Todėl vertindami, kokia rinkimų sistema yra geriausia Lietuvai, visų pirma prisiminkime, kodėl mes turime tai, ką turime.

Prieš beveik tris dešimtmečius mišri Seimo rinkimų sistema buvo pasirinkta turint dvejopą tikslą. Idėja pusę Tautos atstovybės – Seimo – narių rinkti vienmandatėse apygardose sudaro galimybę į šalies parlamentą išrinkti ryškius konkrečios vietovės lyderius – vietos gyventojams gerai žinomas asmenybes, kuriomis pasitikima ir kurios gerai žino problematiką konkrečioje apygardoje. Idėja kitą pusę (iš tiesų – kiek mažiau – 70 iš 141) Tautos atstovybės narių rinkti pagal politinių partijų sudaromus sąrašus turėjo padėti stiprėti politinėms partijoms, formuoti savo ideologijas, siūlyti programas ir glaudžiai dirbti su konkrečią ideologiją remiančiais rinkėjais įgyvendinant rinkiminius pažadus.

Ši inovacija nėra grynai lietuviškas išradimas. Būtent tokia sistema yra taikoma 38 pasaulio šalyse – nuo Vokietijos iki Meksikos ar Pietų Korėjos ir Japonijos. Šiek tiek daugiau šalių – 90 (Italija, Lenkija Rusija ir kt.) taiko tik proporcinę rinkimų sistemą, o 65 šalys (JAV, Australija, o Europoje – tik Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir ... Baltarusija) – vienmandatę sistemą.

Pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvos politinėje padangėje dominavo dvi retkarčiais pavadinimus keitusios politinės partijos. Tuo pat metu mišri sistema sudarė galimybes iškilti ir kitoms politinėms jėgoms. Palikę politines meiles ir nemeiles nuošalyje turime pripažinti, kad alternatyvų, už ką balsuoti, Lietuvos piliečiai turi tikrai nemažai.

Kitaip tariant, esama rinkimų sistema sudaro galimybes naujų politinių jėgų atsiradimui politinėje arenoje, plačiam Seimo sudėties atsinaujinimui (kai kas pasakytų – netgi pernelyg sparčiam, matant kiek naujų politikų, nelabai įsigilinusių į tai, ką veikia, ką gali ir ko negali Seimas, jame atsiranda po kiekvienų rinkimų).

Tai kodėl gi dabar, 2021 m. pradžioje, prireikė reformuoti šią rinkiminę sistemą? Ar pastaraisiais metais partinė sistema susilpnėjo tiek, kad ją reikia skubiai gelbėti net ir pandemijos metu? Gal vienmandatėse apygardose išrenkami politikai tapo tiek radikalūs, kad reikia kuo sparčiau išvengti šio „blogio“? O gal atsirado koks nors mokslininkų tyrimas, rodantis, kad pagal partinius sąrašus išrinkti parlamentai gerokai sparčiau sprendžia su pandemijų valdymu susijusius klausimus?

Atvirai tariant – atsakymo į nei vieną iš šių klausimų girdėti neteko. Atsakymų nežino ir mano kalbinti partijos kolegos, Seimo nariai, patarėjai, padėjėjai, už ir prieš mane balsavę Kupiškio, Rokiškio, Zarasų kraštų žmonės.

Tuo pat metu bet kas, bent kiek pasidomėjęs rinkiminių sistemų funkcionavimu, nesunkiai pastebės vieną proporcinės rinkimų sistemos ypatybę, itin naudingą aptariamo Lietuvos rinkimų sistemos keitimo iniciatoriams. Tai yra jau minėtasis platus atstovavimas, rinkėjų balsų pasiskirstymas tarp daugybės politinių jėgų. Kam tai naudinga? Pirmiausia – toms politinėms partijoms, kurios turi stabilų elektoratą – tokius rėmėjus, kurie ateis balsuoti ir blogu oru, kurie nekeis savo nuomonės, kad ir ko jų remiama partija nepridarytų.

Peržvelkime Lietuvos politinę padangę ir paieškokime, kokia gi politinė partija gali mėgautis tokiais lojaliais rinkėjais? Nesvarbu, kad jų sąlyginai nedaug – 2020 m. kiek mažiau nei ketvirtadalis visų atėjusių arba 11,8% nuo visų balsavimo teisę turinčiųjų (2016 m. atitinkamai – 21,70% ir 10,99%). Svarbu, kad šis procentas yra ganėtinai stabilus ir... pastaraisiais metais daugiamandatėje apygardoje didesnis nei kitų partijų.

Atitinkamai, skaičiusiems šio straipsnio ketvirtą paragrafą, nesunku suprasti, kad priėmus TS-LKD siūlomus Seimo rinkimų įstatymų pakeitimus, neilgai trukus Lietuvos politinėje padangėje nebe dominuos, o egzistuos tik dvi politinės partijos. Ir viena jų greičiausiai bus TS-LKD. Šioje vietoje rinkimų sistemos reformą remiančių reiktų paklausti – ar jie tikrai yra įsitikinę, jog antroji partija bus būtent ta, kurios nariais jie yra?

Tokia būtų pirmoji ir pagrindinė šio straipsnio išvada.

Ar Lietuvai būtų geriau nuo to, jei šalyje liktų tik dvi politinės partijos ir viena jų būtų TS-LKD – palieku spręsti jums.

Antroji, gerokai liūdnesnė išvada, yra susijusi su metu, kuriuo svarstomi tokie klausimai. Nesu įsitikinęs, kad globalinė pandemija yra metas, labiausiai tinkamas peržiūrai rinkimų sistemos, beje visai neblogai veikusios jau kone trisdešimt metų. Dar labiau abejoju, ar tikrai reikia tai daryti taip skubiai? Ar tik ne dėl to, kad pandemijos sąlygojamos ekonominės ir socialinės problemos tampa tobulu „drumstu vandeniu“, kuriame žvejoti yra itin pamėgę kai kurie politikos patriarchai?

Taip pat galvoja ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kaip, manau ir visi atsakingi Lietuvos Respublikos piliečiai. Būtent todėl mes nematome prasmės dalyvauti geriausiu atveju abejotinų „reformų“ pagrindimui skirtoje darbo grupėje. Mokesčių mokėtojų lėšas ir teisininkų, ekspertų darbo laiką šiuo metu tikslingiausia būtų skirti pandemijos žalos mažinimo klausimų sprendimui.