Vytautas Šlikas: Ar išliksime?

Vytautas ŠlikasJei valstybė ir tauta nori gyvuoti ir klestėti, ji privalo rūpintis kiekvienu savo piliečiu, tačiau didžiausią dėmesį skirti tiems, nuo kurių labiausiai priklauso mūsų visų ateitis. Mano nuomone, mūsų valstybės ateities pagrindas yra tie, kurie rūpinasi šalies piliečių sveikata — gydytojai, kurie ugdo valstybės ateities intelektą — mokytojai ir tie, kurie visus maitina — žemdirbiai. Kokia šiandien mūsų šalyje šias kertines specialybes turinčių žmonių padėtis? Gabesni gydytojai baigia išsilakstyti po visą pasaulį, nes kiekvienoje kitoje prakutusioje šalyje jiems siūlo geresnį gyvenimą nei Tėvynėje. Mokytojai valdžios trypiami ir niekinami, priversti dirbti už grašius ir neturintys teisės sudrausminti iš jų besityčiojančius mokinius. O kaip žemdirbiai? Geriausiai į tai atsako mūsų kasdienis maistas. Tarp kasdienos produktų lietuviškų belikę tiek mažai, kad nebežinai žmogus kur ir gyveni — Kinijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ar Pandėlyje.

Per savo gyvenimą mačiau kaip mokslo dėka pruso ir tobulėjo visuomenė. Kad šiandien švenčiame Vasario 16-tą, Nepriklausomybės dieną, kad mūsų lietuvių tauta ir valstybė vis dar egzistuoja, turime dėkoti varpininkams ir aušrininkams. Daugelis jų buvo kilę iš baudžiauninkų, išsimokę rusiškose carinėse mokyklose. Tai jiems nesutrukdė suvokti savąsias šaknis ir paskelbti Nepriklausomybę. Esu įsitikinęs, kad kitados jaunai Lietuvos valstybei išlikti padėjo ir vyžoti kaimiečiai žemdirbiai. Tai jie už pažadą gauti po 10 ha žemės, aprūpinti vokiškais šautuvais apgynė šalį nuo bolševikų ir lenkų.

Šiandien mes laisvi. Tačiau gyvename nykstančioje valstybėje. Kiekvienas mūsų įvairiose savo gyvenimo srityse pajutom atsiradus naują diktatą. Tas gyvenimo taisyklių diktuotojas — Europos Sąjunga.

Kodėl leidžiamės, kad mums diktuotų tai, ko savu noru tikrai nedarytume? Gal reikėtų to klausti tuometinės mūsų valdžios, kuri referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą dieną savo piliečiams siūlė po butelį alaus ir pigesnių skalbimo miltelių, tačiau pamiršo, nepanoro ar tiesiog nesugebėjo išsiderėti (kaip kad pavyzdžiui lenkai) šioje draugijoje sau palankių sąlygų? Išgėrėm tą džiaugsmingo alaus butelį, apsiskalbėm ir apsidairę pamatėm, kad jau uostom daniškų kiaulidžių smarvę, komercinius bankus valdo švedai ir norvegai, telefono ryšį — suomiai, Mažeikiuose naftos perdirbimui vadovauja tai amerikiečiai, tai lenkai, o Kėdainiuose šeimininkauja rusai.

Lietuviams Lietuvoje vietos tampa vis mažiau. Patys nebežinome — gerai tai ar blogai. Teko girdėti kalbų, jog mums reikėjo, kad Lietuvą okupuotų viena skandinavų valstybė, tai dabar nereikėtų skurdinti tų, kurie dirba ir kuria materialines  gėrybes ir išlaiko valdžios aparato dykaduonių armiją.

Jau sekmadienį rinksime savivaldybės „seimelį“. Vaidinsime demokratiją, pirmą kartą rinkimuose leisdami pasireikšti nepartiniams kandidatams.

Peržiūrėjus rinkimų komisijos informacinį leidinį, apėmė gilus liūdesys ir depresija. Nei viena partija, išskyrus valstiečius liaudininkus, neįtraukė į savo kandidatų sąrašų pirmuosius penketukus žemdirbių. Kodėl partijų vadai ignoruoja tuos, kurie mus maitina? Todėl kreipiuosi į rinkėjus ir prašau Jūsų reitinguoti žemdirbius, sudarant jiems sąlygas tapti savivaldos nariais.

Aš buvau beveik visų kadencijų rajono tarybos nariu. Pirmoji savivalda buvo socialistinės sistemos griovimas. Savo išlikimu susirūpinę buvę funkcionieriai ir atėję nauji valdžios ištroškę nemokšos aklai vykdė nurodymus „iš aukščiau“. Kitokia savivalda anuomet buvo dar nesuvokiama.

Žvelgiu į partijų rinkimų sąrašus ir stebiuosi. Liberalų sąjūdį į valdžią veda Tadeušas Chadyšas. Juk jis nieko nesupranta apie rajono valdymą! Jau kartą jis buvo valdžioje ir tuomet pasižymėjo tik stropiu komandų iš Vilniaus vykdymu. Tik ir laukdavo, ką nurodys „sugriauti“ ir kuo greičiau privatizuoti. Panašiai elgėsi ir Anicetas Kačinskas — ir jo nuomonės nebuvo girdėti arba jos iš viso nebuvo. Apie Kęstutį Zakšauską, jo neįžeidžiant, nesinori ir kalbėti, nes galima įtarti, kad jis, norėdamas išlikti poste, buvo praradęs gebėjimą daryti logiškus sprendimus.

Jau nuo Vytauto Masiulio vadovavimo rajonui pasijuto teigiami poslinkiai, liovėsi siausti visa ko griovimas ir prasidėjo kūryba.

Tuo tarpu dabartinis meras Almantas Blažys, kuris jau kartą buvo meru, iš ankstesnio vadovavimo rajonui man įsimintinas užmoju seniūnijose įgyvendinti kooperaciją. Ta dirbtinai skatinta kooperacija baigėsi kaip reikiant ir neprasidėjusi, liko tik savivaldybės nupirkti traktoriai. A.Blažiui pasisekė tai, kad jo ankstesnio ir dabartinio vadovavimo metu Rokiškyje buvo sutvarkyta Nepriklausomybės aikštė ir Respublikos gatvė. Gera ir dabar A. Blažio pasirinkta vadovavimo rajonui taktika: jis leidžia dirbti ir reikštis specialistams. Vien ką reiškia Jurgita Blaževičiūtė, sugebėjusi parengti ne vieną rajonui labai svarbų projektą. Maloniai nuteikia ir melioratorius A. Gudonis, vieną po kitos „kepantis“ asociacijas, vykdančias žemės nusausinimo ir griovių valymo darbus.

Rajonui yra vadovavęs ir Vidmantas Kanopa, kuris iš kitų merų išsiskyrė savo ūkiškumu. Jo iniciatyva buvo įkurtas Kaimo rėmimo fondas, kuris nuostolių kompensavimu daug pagelbėjo žemdirbiams, nukentėjusiems nuo stichinių nelaimių.

Dar vėliau meru buvęs Gediminas Matiekus taip pat nenusisuko nuo žemdirbių ir jų rūpesčių: Kaimo rėmimo fondo pavyzdžio paskatintas įkūrė Kredito uniją, taip atverdamas verslininkui Vytautui Kanopai kelią į Kaliningrado sritį. Žemdirbiams, konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojams buvo suteiktos galimybės nuvykti į Europos Sąjungos valstybes senbuves ir ten pasisemti patyrimo, o daugelyje mokyklų susiformavo moksleivių — jaunųjų ūkininkų rateliai.

Deja, nei vienas rajono vadovas nesustabdė mokyklų, kultūros įstaigų, felčerių punktų naikinimo. Kaimo nykimas yra Lietuvos tragedija ir nepriklauso nuo rajono tarybos, ne jos valioje sustabdyti šią ne vienam širdį draskančią griūtį.

Rimanto Velykio atėjimas į merus, mano nuomone, buvo nelaimė. Neretai ne tik aš, bet ir kiti rajono Tarybos nariai, nebesuprasdavom — vadovas jis ar koks varovas. Dar buvo galima taikstytis su šio žmogaus arogancija ir pasipūtimu, tačiau į galvą netilpo tai, kad jis, pats būdamas agronomas, be jokių skrupulų naikino tai, kas buvo sukurta rajonui vadovaujant jo pirmtakams. Jau nekalbant apie tai, kad tekdavo nuolat raudonuoti dėl jo mužikiškų poelgių viešumoje, nemokėjimo su aplinkiniais elgtis korektiškai ir diplomatiškai.

Vardindamas iki šių rinkimų buvusius rajono merus, praleidau Egidijų Vilimą. Matyt, taip nutiko todėl, kad E.Vilimo kaip kuriančios asmenybės nėra. Yra asmuo, pamėgdžiojantis savo idėjinį vadą Rolandą Paksą. Iš laiko, kuomet rajonui vadovavo E.Vilimas, liko įspūdis, kad šis žmogus mato tik save. Kas ne su juo, tas -— nereikalingas. Pasinaudojęs mero valdžia „sukomplektavo“ partiją iš tų, kurie stengėsi bet kokiais būdais išsaugoti darbą biudžetinėse įstaigose.

Kas bus kitas meras? Didžiausia tikimybė, kad jis bus iš partijos, kuri suburs Tarybos daugumą.

Manyčiau, kad kandidatai į merus turėjo skelbtis iš anksto, tuomet žmonės būtų galėję rinktis balsuoti už partiją, kurioje yra jų pasirinktas kandidatas ir jį reitinguoti į pirmąsias sąrašo pozicijas.

Galbūt meru taps socialdemokratas Vytautas Saulis? Jis tolerantiškas, mokantis išklausyti, tačiau ne visada sugebantis užbaigti tai, ko ėmėsi.

Jeigu į valdžią vėl ateitų Tadeušas Chadyšas, tai pokyčių sulauktų tik Rokiškio rajone gyvenantys lenkai: jiems būtų išduotos lenkų kortos.

Negaliu atskirai nepaminėti ir šių rinkimų naujienos — jokioms partijoms nepriklausančių kandidatų į rajono Tarybą. Manau, kad Virginijus Lukošiūnas yra mąstantis, sąžiningas, darbštus, turi savo viziją ir principus. Neįsivaizduoju rinkėjo, balsuojančio už Nijolę Anzelmą Valickienę. Ši moteris, dirbdama atsakingą darbą, kaip paaiškėjo, tarnavo daugiau tik sau. Sugebėjo sukurti teigiamą įvaizdį ir juo naudojosi asmeniniams reikalams. Mano nuomone, savo rinkimų programoje ji beveik viską meluoja. Gal ji tiktų dirbti energetikos ir ūkio ministerijose, kurios sukurtos ir laikosi ant melo ir pažadų? Tuomet turėtų ruoštis ateinantiems rinkimams į Seimą.

Šiandien mūsų rajone yra daugiau nei 5 000 ūkių, juose — per 4 000 ūkininkų. Ar Taryboje juos kas nors atstovaus? Ar kas nors atstovaus tuos, kurie nori lietuviškos duonos, bulvių ir mėsos? Man labai norėtųsi, kad valstiečių liaudininkų būtų ir naujai išrinktoje mūsų rajono Taryboje. Rinkėjų jie tikrai nenuvils.

 

Vytautas Šlikas

 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
Gedimino pr. 28/2-510, Vilnius, tel. 8 5 212 0821
El. paštas: info@lvzs.lt
Daugiau kontaktų