„Praėjo metai, bet pandemija ir karantinas niekur nedingo. Krizė liko. Tik daug gilesnė, nei galėjome įsivaizduoti.“

Lukas Savickas. Metai karantino: biurokratijos sugrįžimas   

2021 03 15

Prieš metus, šeštadienį kovo 14-ąją, rinkomės milžiniško neapibrėžtumo sąlygomis ir vieni pirmųjų Europoje paskelbėme karantiną. Net nenutuokėme, kiek jėgų ir pamokų iš visų mūsų pareikalaus, tada dar naujas, neištirtas ir nepažįstamas COVID-19 virusas. Tačiau prasidėjusią krizę iš karto ėmėmės valdyti ryžtingai. Taip, darėme klaidų, nes neturėjome nei aiškios informacijos kaip plinta virusas, nei išankstinių instrukcijų kaip elgtis panašiose situacijose, tačiau klausėmės kritikos, išmokome skaudžias pamokas ir lanksčiai žiūrėjome į besikeičiančią situaciją, su ekspertais ir socialiniais partneriais derinome naujus žingsnius.

Nepaisant nežinomybės, susitelkę ir neskaičiuodami darbo valandų, dirbome nežiūrėdami į tai, kas parašyta pareigybiniuose aprašymuose, nesidangstėme tarnybų raštais, nes mūsų tikslas buvo vienas – pažaboti viruso plitimą ir kiek įmanoma labiau sušvelninti pandemijos nuostolius. Ne veltui Lietuvos ekonomika 2020 metais išskiriama tarp geriausiai krizę atlaikiusių Europos Sąjungoje. Žinau, daugelis priekaištaus dėl rudens ir sakys, kad nepadarėme visko taip griežtai, kaip pavasarį. Taip, žiūrint iš šiandienos taško, galbūt buvo galima reaguoti dar griežčiau, bet, kaip ir daugelis kitų valstybių, ypač sėkmingai susitvarkiusių su pirmąja banga, siekėme kliautis visuomenės sąmoningumu ir įvedinėjome tik būtinus tikslinius ribojimus.

Praėjo metai, bet pandemija ir karantinas niekur nedingo. Krizė liko. Tik daug gilesnė, nei galėjome įsivaizduoti. Pasikeitė ne tik Vyriausybė, bet ir Vyriausybės požiūris į ją. Ko pasigendu dabar? Lankstumo ir greitos reakcijos siekiant sumažinti skaudžius padarinius. Krizės valdymo atmosfera lyg išgaravo, o vietoje to, sugrįžo biurokratija ir savęs apsisaugojimo schemos.

Pradėkime nuo to, kad po kelis mėnesius trukusios griežtos gynybinės pozicijos Ekonomikos ministrė A. Armonaitė praėjusią savaitę perėjo į puolimą – pripažinusi, kad „paramos suteikimo tempai netenkina“, atsakomybę ir kritiką nukreipė Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Lietuvos verslo paramos agentūros kryptimi. Pagrindinė pagalbos verslui priemonė – subsidijos – niekaip neišjuda, o praėjusią savaitę viešai informuota, kad iš 150 mln. eurų verslui išmokėta tik 25 mln. eurų. Taip pat, jau viešai kalbama, kad vos ne vos išjudėjusi priemonė dalinai kompensuojanti darbuotojų testavimo išlaidas, kuriai numatyti 30 mln. eurų, nesulaukia didelio susidomėjimo. Taigi, turime situaciją, kai toliau sklandžiai veikia priemonės, kurios iš esmės tęsiamos nuo pirmojo karantino, o Vyriausybės sukurtos naujos priemonės, verslininkus ir Vyriausybės narius įklampinusios į biurokratijos pinkles, buksuoja vietoje. Kad situacija būtų bent kiek mažiau akivaizdi, Vyriausybė nuo šių metų sausio vidurio svetainėje “koronastop” nebeatnaujina informacijos apie šalies ekonominę būklę ir verslo paramos priemonių eigą, kuri dar praėjusio Seimo kadencijos metu prašymo pagrindu būdavo teikiama savaitės dažnumu. Suprask, nėra duomenų, nėra ir problemos? O gal ir pačiai Vyriausybei darosi gėda matant savo rezultatus?

Verslininkai – nuo turizmo iki sveikatingumo sektorių – įvairiausiomis formomis prašosi valdančiųjų dėmesio ir pagalbos. Tai, kad kantrybė senka jau ir pačių valdančiųjų tarpe, puikiausiai iliustruoja Seimo ekonomikos komiteto vienbalsis sprendimas, raginantis Vyriausybę įsiklausyti į kritiką ir grįžti prie dalinio nuomos mokesčio kompensavimo priemonės, kuri buvo taikyta pirmojo karantino metu. Džiugu, kad kolegų parlamentarų neįbaugino ministerijų dangstymasis tarnybų pažymomis. Visos netradicinės pagalbos priemonės pandemijos sąlygomis turi rizikų, kurios gali ir turi būti valdomos. Tarnybų pažymos – ne argumentas atsisakyti veiksmingos tikslinės priemonės. Dar labiau stebina, kad už skirtingus ekonomikos sektorius turinčios „sirgti“ ministerijos, nors ir pripažįsta poreikį papildomoms priemonės, vis tik įsikibusios kartoja Finansų ministerijos mantrą – reikalingos papildomos lėšos biudžete nenumatytos... Belieka paklausti, o kas tokį sprendimą save apriboti priėmė? Kodėl pasirinktas kelias riboti, o ne įgalinti Vyriausybę sparčiai ir lanksčiai reaguoti į kintančią ekonomikos situaciją, vis pratęsiamą karantiną ir teikti reikiamas priemones? Juk dar praėjusiais metais buvo priimtas sprendimas įgalinti Vyriausybę skolintis efektyvaus pandemijos valdymo reikmėms bendrais valdančiųjų ir opozicijos balsais. Kas pasikeitė? Gali susiformuoti nuomonė, kad I. Šimonytės Vyriausybė turi mažesnį pasitikėjimą Seime negu S. Skvernelio.

Ir paskutinis aspektas, liudijantis, kad krizės valdymo atmosfera, iš esmės, išgaravo niekam to net nepastebėjus. Vyriausybės priemonių plane svarbiausi pokyčiai numatomi kadencijos pabaigai, o skambiai žadėtos mokesčių reformos nukėlimas į 2023 metus ir Lietuvos ateities ekonomikos DNR plano panaikinimas bei Europos ekonomikos gaivinimo plano (RRF) derybų vilkinimas aiškiai signalizuoja – ši modernumu besigirianti Vyriausybė net nebandys konvertuoti krizės į galimybę... Svarbiausia, ką bandys padaryti, tai atlaisvinti alkoholio ribojimus.

Lietuvos ateities ekonomikos DNR plane buvę projektai vis dar laikomi „pakabinti“ nežinioje. Visi laukia sprendimų, kurie žadami, geriausiu atveju, tik metų viduryje su Valstybės biudžeto korekcijomis. Tokiu atveju, projektų įgyvendinimas dar šiemet yra tiesiog neįmanomas. Nepriėmus sprendimų nedelsiant, bus negrįžtamai praleistos jau ir taip pro pirštus slystančios galimybės. Suprantu Vyriausybės siekį projektus sustabdžius inventorizuoti situaciją, iš naujo perplanuoti strategines investicijas ir dėl visko su visais susitarus bei maksimaliai save apsisaugojus, pradėti darbus... Bet ar ne per didelė to kaina? Kur dingo ambicija krizinėje situacijoje tapti šalimi lydere, o ne biurokratijos ir savisaugos nuo atsakomybės kraštu?