Robertas Šarknickas. LGBT, Bažnyčios bendruomene, politikai, prezidente, susėskite pasikalbėti

2021 03 09

Trisdešimt pirmi atstatytos nepriklausomos Lietuvos metai sugulė į krūvą problemų Lietuvai ir jos žmonėms. Pradedant pandemija ir baigiant dideliu susipriešinimu, kokio nebuvo per mūsų nepriklausomybės dešimtmečius, išskyrus Pakso apkaltą ir 2008 metų ekonominės krizės suirutę, kuomet net guminėmis kulkomis buvo šaudoma į protestuojančius lietuvaičius.

Dabar prieinama iki požiūrių, nepagarbos ir ypač nesantaikos karo, kai vieni stoja į Bažnyčios pusę, kiti – prezidento, dar kiti – viešosios informacijos skleidėjų, o ketvirti – mažumos bendruomenės pusę. Tuo pačiu, suprantama, kad būti visų pusėje yra neįmanoma.

Taip, nuomonių skirtumas buvo ir bus, nes visi esame skirtingi. Tai pastebima ypač tada, kai yra kitos pusės puolimas ar noras atkreipti dėmesį į taip dabar trūkstamą nišą – siekį būti išgirstiems. Medijoje apstu straipsnių, kurie kapoja darną, augina susipriešinimą, sustiprintą žeminančiais komentarais, parašytais po slapyvardžiais besislepiančių anonimų.

Politinė arena šiuo metu yra tiek įkaitusi, kad net kai kurie Lietuvoje rinkti europarlamentarai nenusėdi vietoje ir savo nešvariais pasisakymais bando toliau kiršinti Lietuvos žmones, užuot bandę kelti našias diskusijas.

Kaip matyti, Lietuva dar nėra psichologiškai pasiruošusi priimti tai, kas yra priimtina mažajai LGBT bendruomenei. Sutikite, šiai mažajai bendruomenei dar reikės ne vienų metų, kol likusi visuomenė supras jų ketinimus, supras, kad įstatymui jau atėjo laikas, suvoks, kad didžioji dalis sutinka. Šiuo metu, išaugus isterijai, kuomet virvę visi tempia į savo puses, turime suprasti, kad tokiu momentu įstatymų, susijusių su vienalyčių santykių įteisinimu, Seime svarstymas ir priėmimas būtų nedorovinga pakiša mūsų tautos žmonėms.

Negali būti viskas stumiama buldozeriu, kad ir kaip nepatiktų kita nuomonė, viskas turi būti daroma be konflikto ir įvairių propagandų, įvairiai interpretuojant, tarkime, Stambulo konvencijos sutartį ar mažos bendruomenės poreikius.

Supraskime vieni kitus – Lietuvos žmonės, jų dalis, mums davė savo pasitikėjimą, kad jiems atstovautume. Negali, naudodamasis savo pareigomis, priiminėti sprendimų, kuriems prieštarauja didžioji dalis visuomenės. Seimo nario mandatas – tai atstovavimo žmonėms mandatas, o atstovavimas – ne absoliučios valdžios ir veiksmų laisvės įrankis, kuomet, negirdėdamas tautos, darai tai, kas patinka tau.

Iš visų pusių iki sutrypimo, negirdėjimo, neįsiklausymo, nesupratimo rėkiantis konfliktas neleidžia suvokti, kad yra dauguma kitaip mąstančių ir gyvenančių pagal nusistovėjusias tradicijas. Daugumai, ko gero, kilo pyktis, kad nesitariant su tauta yra „stumiami“ įstatymai. Ir suprantama, kodėl.

Reikia suprasti, kad būnant valdžioje ir naudojant prievartą, niekada neišloši taikos. Prisiminkime, kaip visi buvome sutarę, kai norėjome tapti laisvi, kai visi kartu skandavome Lietuvos vardą, ėjome į Baltijos kelią. Čia turi būti ilgos, žinoma, ir nelengvos diskusijos jautriomis temomis, be jų brukimo į Seimo posėdžių salę, Seimo posėdžių darbotvarkę.

Nesu nė prieš vieną, turintį savo įsitikinimus ar gyvenimus žmogų, tai ne man spręsti, ne Dievas esu, bet pastebėtina, kad mažoji LGBT bendruomenė seniai kėlė klausimus dėl savo teisių, tačiau turiu pasakyti – diskusijų su visuomene per nepriklausomybės metus buvo labai mažai, buvo tik siekiamybė siekti savo teisių eisenomis. Tai teisinga, bet kur pokalbis, diskusija su didžiąja Lietuvos daugumos bendruomenėmis?

Todėl natūraliai ir įvyko nuožmus susipriešinimas medijose, peticijose, šimtų tūkstančių parašų rinkimo akcijose. Kol kas tvirtai negaliu sutikti, kad į švietimo programas mokyklose būtų įtraukta ir vaikai būtų mokomi apie vienos lyties santykius, kadangi vis dar nėra aiškumo, kaip tai bus mokoma ir ką tuo norime pasiekti, kokia ta nauja švietimo reformos programa. Nėra paruošti nei tėvai, nei juolab mokytojai, ir vargu ar bus tokių, kurie norės apie tai kalbėti. Kai nėra aiškumo, tad natūralu, kad didžioji dauguma visuomenės yra nežinioje ir gyvena išaugusiame smurto bei pykčio protrūkyje socialiniuose tinkluose, medijose ir kt.

Kol vieni gina kitus, kiti kariauja medijose. Turime spręsti dabar: ei, Lietuva, ką darome? Perfrazavus, jei tu tikrai myli Lietuvą, tai susėdame visi, metame pykčio, smurto ginklus, kaip tada, kai dėl nepriklausomybės tai padarė visos skirtingos politinės pusės, ir sėdame prie diskusijų stalo.

Šis darbas dabar tiktų ir būtų prioritetas aukščiausiems valdžios sluoksniams: Vyriausybei, Seimui, prezidentūrai, mažosioms bendruomenėms, gal net Bažnyčios bendruomenei – juk esame katalikiškas ir kitų religinių bendruomenių kraštas. Tik diskusijose gali gimti bendras visiems sprendimas, kuris galimai gali būti ir kitoks, geriau ar mažiau naudingas visoms pusėms.

Bet dabar, esant sudėtingai, kartais net bauginančiai smurto neapykantos situacijai, būtina, net privalu sudaryti darbo grupę, nelaukiant pasekmių, ir visiems bendrai sustabdyti smurto protrūkius, kurie auga kosminiu greičiu. Jei to nebus, būsime visi vienodai kalti dėl psichologinių traumų, galimų netekčių tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.

Būtina rasti bendrą sprendimą, kadangi kiekvienai šaliai tempiant virvę į savo pusę, kitas liks sužeistas, o tai reiškia, kad pikta liks didžioji visuomenės dalis – tai tikrai neįneš taikos ir sutarimo į mūsų visų gyvenimą.

Linkiu į tai reaguoti nepolitikuojant ir nesutelkiant elektroninių interneto anoniminių patrulių. Tos klaidos yra padarytos politikų, bet ne žmonių, kurie neištvėrę dėl to, kas vyksta, smurtauja medijų komentaruose.

Nežinau, ar tai likimas ar ne, bet jei ne karantinas, bijau, kad galėjo būti kur kas blogesnė situacija gatvėse, nes tai, kas vyksta dabar žiniasklaidoje, minčių kyla visokių. Sustabdykite smurtą, gerbiamieji mūsų kolegos politikai, inteligentai, prezidente, mažosios bendruomenės, sėskite kartu kalbėtis. Ne medijose turi būti ieškomi sprendimai visoms pusėms – jų pareiga informuoti visuomenę apie vykstančius sprendimų ir jų priėmimų procesus.