„Pastaruosius ketverius metus, LVŽS suformuotos koalicijos valdymo laikotarpiu, joks valdžios atstovas nemėgino kėsintis į nuomonių įvairovę, nepriklausomai nuo to, kiek jos patiko valdančiajai partijai.“

Jonas Jarutis. Apie tautos valią ir Seimo komitetų pirmininkų nuvertimą kaip politinės kultūros apraiškas

2021 03 08

Nemanau, kad labai suklysiu teigdamas, kad daugiausia dėmesio sulaukusi pastarųjų dienų tema – praėjusį antradienį Seimo Pirmininkei įteikta peticija su kiek daugiau nei trečdalio milijono Lietuvos Respublikos piliečių parašais. Tai, jei gerai pamenu, – pirmas toks atvejis Lietuvos istorijoje, kai peticija reikalaujama nušalinti Seimo komiteto pirmininką. Visgi ši komiteto, jo pirmininko ir jo „vertimo“ istorija apnuogino didžiulę mūsų šalies politinės kultūros problemą.

Bendrais bruožais padėtis yra ganėtinai aiški: grupė Lietuvos Respublikos piliečių, nepatenkintų konkretaus Seimo nario elgesiu, surinko daug (maždaug trečdalį nuo pastaruosiuose Seimo rinkimuose dalyvavusių) kitų Lietuvos Respublikos piliečių parašų po tekstu, kuriuo reikalaujama nušalinti minėtą politiką iš jo užimamų pareigų Seime.

Seimo pirmininkė, kiek padvejojusi, pasielgė pačiu geriausiu įmanomu būdu – ji priėmė peticiją. Seimas, tikiu, pasielgs taip pat geriausiu įmanomu būdu – apsvarstys peticijos reikalavimus.

Tiek palaikantiems peticiją, tiek ir jai nepritariantiems svarbu nepamiršti esminės teisinės aplinkybės: tai, kad Seimas apsvarstys peticijos reikalavimus, nereiškia, kad jis yra įpareigotas juos priimti. Primenu – tiek Konstitucija, tiek Seimo statutas numato, kad Seimo nariai atstovauja savo rinkėjus, balsuoja pagal sąžinę ir negali būti varžomi jokių kitų mandatų.

Toliau – procedūrinė dalis. Seimo statutas, jei tiksliau, jo 46 straipsnis numato, kad Seimo komitetų pirmininkus iš Seniūnų sueigos teikiamų kandidatų išsirenka patys Seimo komitetai. Seimo komitetai taip pat turi teisę perrinkti savo pirmininkus. Bandyti tai padaryti jie gali kada tik nori, tačiau tokį perrinkimą turi patvirtinti visas Seimas. Seimui nesutikus patvirtinti tokio perrinkimo – kitą mėginimą „nuversti“ konkretaus komiteto pirmininką konkretaus komiteto nariai gali vėl organizuoti tik kitoje eilinėje Seimo sesijoje – t.y. kitą pusmetį.

Tai yra teisinis, t.y. civilizuotas kylančių klausimų sprendimo būdas.

Mažiau civilizuotus būdus – nuo „išmesti tuos parašus į šiukšliadėžę” iki viešo tyčiojimosi iš ją pasirašiusiųjų ar net pasirašiusiųjų persekiojimo teisinėmis ir neteisinėmis priemonėmis, deja, jau spėjo pasiūlyti ir ištrimituoti kai kurie daugiau ar mažiau žinomi visuomenės veikėjai.

Asmeniškai man beveik dvidešimt septynerius metus teko gyventi šalyje, kurioje buvo vienintelė tiesa. Šalyje, kurioje visi nesutinkantieji su ta tiesa rizikavo daug kuo – nuo karjeros, savo ir šeimos gerovės ar net iki savo gyvybės. Man visai nesinori, kad Lietuva grįžtų į tuos laikus, kai buvo tik viena tiesa ir viena „teisinga“ nuomonė.

Todėl vienodai smerkiu mėginimus diskriminuoti žmones dėl jų tautybės, kilmės, išsilavinimo, turto, lyties ar seksualinės orientacijos. Smerkiu ir tuos, kurie tyčiojasi iš kitų dėl pastarųjų pažiūrų. Nors yra abejonių, ar Švietimo epochos įkarštyje filosofas Volteras kitam filosofui Helvecijui iš tiesų pasakė garsiąją frazę – „je déteste ce que vous écrivez, mais je donnerai ma vie pour que vous puissiez continuer à écrire“ („aš nesutinku su jūsų nuomone, tačiau esu pasiryžęs kovoti iki mirties dėl to, kad jūs turėtumėte galimybę ją išsakyti“) – tačiau aš tvirtai tikiu, kad tokia nuostata yra kiekvienos šiuolaikinės pliuralistinės demokratinės visuomenės kertinis akmuo.

Tikiu, kad kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis ar pilietė turi teisę turėti savo nuomonę. Tikiu, kad kiekviena pilietė ar pilietis turi teisę nevaržomai reikšti savo nuomonę. Tikiu, kad ši teisė nepriklauso nuo to, kiek man ta nuomonė patinka ar nepatinka. Pastaruosius ketverius metus, LVŽS suformuotos koalicijos valdymo laikotarpiu, joks valdžios atstovas nemėgino kėsintis į nuomonių įvairovę, nepriklausomai nuo to, kiek jos patiko valdančiajai partijai. Būtent šiuo laikotarpiu į kertinius visuomeninės žiniasklaidos vadovų postus pateko žmonės, kurie neslėpė savo priešiško požiūrio į didžiausią tuometinės koalicijos partiją ir jos vykdomą politiką. Ar tuometinė valdžia ėmėsi kokių nors priemonių sustabdyti tokius procesus? Ne, nes mes tikėjome profesionalumu ir žodžio laisve. Tikėjome ir kompromiso galia, todėl atidžiai klausėme ir siekėme susitarti net ir su neretai itin nedraugiškai nusiteikusia opozicija.

Noriu tikėti, kad ir dabartinis Lietuvos Respublikos Seimas pratęs LVŽS išplėtotą pagarbos visoms nuomonėms tradiciją. Deja, kol kas matau priešingų ženklų. Su jai būdingu tiesmukumu (dar žinomu kaip diplomatiškumo antonimas) Seimo nare taip pat esanti Ministrė Pirmininkė pareiškė, kad tie, kam nepatinka šis Seimas, turi palaukti 2024-tųjų metų. Tarsi trisdešimt pirmus metus gyvenant demokratinėje šalyje kompromiso kultūra būtų vis dar svetimas, ne lietuvių kalbos terminas!

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko klausimas yra ganėtinai toli nuo mano kasdienių pareigų Seime. Mano kuruojama sritis – Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto darbotvarkė. Su žmogaus teisių apsauga susiję temos joje pasirodo tik kartais. Nenoriu vertinti ir Žmogaus teisių komiteto pirmininko gebėjimo vykdyti užimamas svarbias pareigas, ir gerinti visų Lietuvos Respublikos piliečių bei joje teisėtai gyvenančių užsieniečių teisių padėtį. Visgi būtent tai, kaip kai kurie politikai ir visuomenės veikėjai reaguoja į šią Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko (tariamą ar realią) problemą, nenoromis kelia kitus klausimus. Visų pirma – ar agresyvi vienintelės tiesos rėmėjų retorika netampa mūsų šalies vidinio saugumo problema? Nuo senų laikų žinoma aksioma, jog tvirtovės siena yra stipri tiek, kiek tvirtai yra įmūrytas jos silpniausias akmuo. Neabejoju, kad sutiksite, jog šiandieninėje informacinių karų fronto zonoje atsidūrusioje Lietuvoje mažiausiai reikia vidinio, kad ir žodinio pilietinio konflikto, kurio priežastis būtų vienos piliečių grupės noras pašalinti konkrečių pažiūrų asmenį iš Seimo komiteto pirmininko posto, o kitos grupės asmenų požiūris į pirmuosius kaip į antrarūšius mūsų visų bendros šalies piliečius.

Todėl siūlau: politinius klausimus spręskite teisinėmis normomis numatytu politiniu keliu – priimkime Lietuvos Respublikos piliečių pasirašytą peticiją, atiduokime ją svarstyti atitinkamiems Seimo komitetams, viešai paskelbkime jų svarstymo medžiagą, gerbkime jų sprendimą, na o atėjus naujiems eiliniams (ar neeiliniams – būna ir tokių) Seimo rinkimams – už kandidatus balsuokime pagal savo sąžinę ir atsižvelgdami į jų darbus bei deklaruojamų vertybių atitikimą mūsiškėms. Vienintelis „ne“ visoje šioje grandinėje turi būti išsakomas tik tiems, kurie nori Lietuvą sugrąžinti į „vienos tiesos“ laikus.