„Kol ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė socialiniuose tinkluose groja pianinu ir vaikus vedžioja po ministerijos rūsius, jos žiūrovų tėvai, panašu jau nebeturės už ką tuos vaikus išmaitinti.“

Guoda Burokienė. Kada nukirpsime tylą?

2021 02 08

Chaosas, prasta komunikacija ir pavienių ministrų tušti pažadai. Taip iš šalies atrodo Vyriausybės pastangos spręsti karantino atlaisvinimą.

Visą praėjusią savaitę tai iš vieno, tai iš kito ministro girdėjome, jog dabartinė epidemiologinė situacija leidžia pradėti grožio salonų ir parduotuvių veiklą, ribojimų atlaisvinimą savivaldybėse, kuriose mažas susirgimų skaičius, pažadus tuoj tuoj pristatyti Vyriausybės planą, kaip valstybė finansiškai galėtų padėti ant bankroto slenksčio stovintiems verslams. Anaiptol, iš pagalbos verslui paketo, skirto mažoms ir vidutinėms įmonėms, žadėtų 150 milijonų eurų išdalinti tik 2 milijonai. Įtampa tarp smulkiųjų verslininkų auga valandomis. Neapsikentę smulkieji verslininkai pradėjo tylią rezistencinę kovą „kerpam tylą“.

Kad galima atlaisvinti ribojimus smulkiesiems prekiautojams, turintiems atskirus įėjimus, leisti prekiauti lauko turgavietėse ir pan., supranta ne tik verslininkai, bet ir plačioji visuomenė. Tai atspindi ir gyventojų apklausų rezultatai.

Praėjusią savaitę drauge su lietuvišku technologijų startuoliu „Polltix“ atlikome apklausą „Ar pritariate karantino ribojimų laisvinimui?“ Net 71 proc. pasisakiusiųjų pritaria karantino ribojimų laisvinimui. Iš jų 56 proc. mano, jog galima pradėti švelninti karantino ribojimus visoje Lietuvoje. 15 proc. palaiko idėją švelninti ribojimus pradedant nuo vienos savivaldybės.

Dar ir dar kartą pabrėšiu, jog nekalbame apie visišką karantino panaikinimą, ribojimų atlaisvinimą ir grįžimą į mums įprastą gyvenimą. Kalbame tik apie tas savivaldybes, kuriose mažas skaičius susirgimų ir tuos smulkiuosius verslininkus, kuriems atlaisvinti karantino ribojimus yra ir saugu, ir logiška.

Kol ekonomikos ministrė Aušrinė Armonaitė socialiniuose tinkluose groja pianinu ir vaikus vedžioja po ministerijos rūsius, jos žiūrovų tėvai, panašu jau nebeturės už ką tuos vaikus išmaitinti. Pramogauti nebėra nei kada, nei už ką. Gelbėjimosi rato, kurį valdantieji dar vis svarsto mesti ar ne, kai kam jau gali ir nebeprireikti. Tad pagaliau laukiame protingų ir teigiamų sprendimų.