2020-01-17 | Arūnas Gumuliauskas. Istorinė atmintis augina valstybės imunitetą

Šioje Seimo kadencijoje jau nieko nebestebina, kad LVŽS frakcija ėmėsi spręsti ne tik jai tradiciškai artimų (žemės ūkio, socialinių reikalų, valstybės finansų, savivaldybių), bet ir visiškai naujų (sveikatos apsaugos, švietimo, mokslo, kultūros, sporto, nacionalinio saugumo) valstybės gyvenimo sričių problemas. Taip atsitiko ne tik dėl to, kad sudarėme valdančiąją daugumą parlamente. Svarbi, mano galva, aplinkybė – frakcijoje, greta žemės ūkio specialistų, sėkmingai dirba įvairiausių profesijų atstovai, kurie savo ankstesniais darbais buvo žinomi šalyje. Tad savo profesines pajėgas turėjome galimybę proporcingai paskirstyti visuose įstatymų leidybos bei parlamentinės kontrolės frontuose, tarp kurių atsirado ir visai naujų. Vienas jų – valstybės istorinė atmintis.

Mes jau ne vieną dešimtmetį esame įvelti į informacinio karo sūkurį su trečiosiomis šalimis. Viena pagrindinių jo sudedamųjų dalių – istorinė atmintis. Taip istorija santykiuose su Rytais tapo propagandiniu ginklu, o istorijos politika – kova dėl galios veikti istorinę atmintį ir identitetą, o taip pat – kova dėl tos galios panaudojimo.

Mūsų nedraugai pradėjo tendencingai, sau naudinga linkme iškraipyti Lietuvos istoriją, kad galėtų apkaltinti lietuvių tautą nebūtais nusikaltimais. Ypač tai pasakytina apie Holokaustą. Tokiu būdu siekiama sumenkinti Lietuvos tarptautinį autoritetą, sukelti sąjungininkų nepasitikėjimą ja (kaip galima teikti karinę pagalbą tokiai žydšaudžių tautai!).

Suprantama, jog reikia pripažinti atskirų Lietuvos piliečių, tarp jų ir lietuvių, kolaboravimą su sovietų ar nacių okupaciniais režimais bei įvykdytus karo nusikaltimus, įskaitant ir dalyvavimą Holokauste. Tačiau negalima tuo kaltinti visos tautos, turinčios daugiausiai visame Rytų Europos bloke Pasaulio tautų teisuolių milijonui gyventojų, prisidėjusių prie žydų tautybės bendrapiliečių gelbėjimo nuo nacių persekiojimo. Kita vertus, turime prisiminti, jog Lietuvos valstybė 1941–1944 m. buvo okupuota nacistinės Vokietijos ir jokia lietuvių tautos rezistencinė organizacija šiuo laikotarpiu neturėjo faktinės valdžios Lietuvos teritorijoje.

Vykstančiame informaciniame kare nuošalyje nelieka ir Lenkijos–Lietuvos tarpusavio santykių istorinė raida, ypač tų, kurie nevienodai traktuojami kaimyninių tautų istoriografijoje. Pamenu XX a. paskutinį dešimtmetį, kada mūsų istorijos pasakojimai apskritai kardinaliai skyrėsi. Tam turėjo reikšmės ne tik tarpukario istoriografijos, bet ir sovietų vykdomos politikos įtaka. Nesunku prisiminti, kaip Maskva gudriai per istorinę atmintį kiršino mūsų tautas, kad vieni kitų nekęstų.

Tačiau istorikų mokslinės konferencijos, diskusijos, mokslinių tyrimų rezultatai keitė padėtį ir šioje srityje. Ypač tai akivaizdu, kalbant apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės istoriją. Šiandien jau nepuolame vieni kitiems į atlapus, vertindami Žalgirio mūšį, Liublino uniją, Gegužės 3-iosios Konstituciją ir kt. to laikotarpio istorinius faktus. Tiesa, egzistuoja šiek tiek skirtingas požiūris, bet jis nėra priešiškas. Didesnės problemos kyla, kalbant apie moderniųjų laikų istoriją, ypač – tarpukarį.

Tad suprasdami situacijos rimtumą, nusprendėme Seime atgaivinti Valstybės istorinės atminties komisijos veiklą, kuri 2017 m. spalio 12 d. tapo nuolatine. Jos tikslas – koordinuoti valstybės istorinės atminties išsaugojimo ir įprasminimo politikos strategiją bei kryptis, užtikrinant valstybės interesus, pagal kompetenciją derinti ir koordinuoti atsakingų už istorinės atminties išsaugojimą ir įprasminimą institucijų veiklą.

Kiek vėliau (2018-11-15), norėdami suvienyti jėgas, inicijavome giminingų Seimo komisijų – Laisvės kovų bei Valstybės istorinės atminties – sujungimą į vieną – Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisiją. Tiesa, prieš tai sulaukėme opozicijos pasipriešinimo, mus kaltinant būtais ir nebūtais dalykais. Buvome įtarinėjami net noru falsifikuoti istoriją. Na, o epitetas „Maskvos agentas“ skambėjo iš visų pusių. Teko atlaikyti nemažą politinį spaudimą. Net tų žmonių, kuriems šiandien turėtų būti gėda dėl savo šališkumo.

Tuo tarpu komisija, nepaisant šmeižikiškų išpuolių, dirbo pasiraitojusi rankoves. Tad šiandien jau turime pirmuosius teigiamus darbo rezultatus. Atmintinų metų, dienų, švenčių paskelbimas tapo savotiška mūsų komisijos veiklos vizitine kortele. Tačiau tai tėra viena iš 22-jų komisijos funkcijų. Kita vertus, ji geriausiai žinoma visuomenėje. Juk ir 2019-aisiais įvairiuose šalies kampeliuose minime Žemaičių, Vietovardžių, Nepriklausomybės kovų bei kt. metus.

Taip, gaivindami tautos istorinę atmintį ir kartu ugdydami patriotizmą, kuriame naujas tradicijas ateities kartoms. Tik gaivindami istorinę atmintį, puoselėdami savo kalbą, laikydamiesi protėvių tradicijų, galime tikėtis dar ilgai būti lietuviais.

 

Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas

 
 
Tarybos posėdis

article thumbnail2020 m. kovo 6 d. (penkt.) 15.00 val. vyks LVŽS Tarybos posėdis, Via Baltica konferencijų salėje, Kauno r.
Plačiau

LVŽS pirminko Ramūno Karbauskio vizitai po Lietuvą

article thumbnail2020 m. vasario 21 d. kviečiame į susitikimus Kaišiadorių savivaldybėje.
Plačiau

LVŽS pirminko Ramūno Karbauskio vizitai po Lietuvą

article thumbnail2020 m. vasario 17 d. kviečiame į susitikimus Panevėžio krašte.
Plačiau

Tarybos posėdis

article thumbnail2020 m. sausio 31 d. (penkt.) 15.00 val. vyks LVŽS Tarybos posėdis, VIA BALTICA konferencijų salėje, Kauno raj.
Plačiau




 
 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga
Gedimino pr. 28/2-510, Vilnius, tel. 8 5 212 0821
El. paštas: info@lvzs.lt
Daugiau kontaktų