Bronis Ropė. Lietuvos valdžia toliau skurdina šalies gyventojus

2023 11 06

Maisto kainos Lietuvoje išlieka aukštos, nors ir pavyko suvaldyti infliaciją, kuri šiandien šalyje siekia 3,7 proc. „Eurostat“ duomenimis, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje pernai pakilo iki 99 proc. ES vidurkio ir šiuo metu viršija ES vidurkį. Savaime suprantama, kad žmonės yra nepatenkinti, jog už maistą mokame jau kaip turtingieji vokiečiai ar prancūzai, tačiau tokių pat atlyginimų ar pensijų vis dar negauname. Lyg to būtų maža, valdantieji nusprendė žmonėms įvesti naują nekilnojamojo turto mokestį, kuris galėtų būti siekti net iki 4 proc. turto vertės. Taigi, jaunoms šeimoms, kurios įsigijo būstą gyvenimui su paskola, gali tekti mokėti beveik paskolos dydžio sumą.

Maisto kainos vis dar pernelyg aukštos

ES dėka suvaldžius energijos krizę, kai energijos išteklių kainos stabilizavosi, tikėjausi, kad maisto produktų kainos Lietuvoje kris, deja, taip neįvyko. Lietuva vienintelė šalis bendrijoje, kur maistas brango daugiau nei 35 proc., o kai kurios prekės pabrango net dvigubai. Žmonėms vis sunkiau įpirkti maistą, jie vis aktyviau būriuojasi prie akcijinių, nukainotų, besibaigiančio galiojimo prekių.  
 
Infliacijai mažėjant, maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų kainos vis dar išsilaiko aukštame lygyje –  šių metų rugsėjį buvo 8,3 proc. aukštesnės, lyginant jas su pernai metų atitinkamu laikotarpiu. Negana to, nemaža dalis būtiniausių maisto produktų kainų išliko gerokai didesnės. Pavyzdžiui, alyvuogių aliejus pernai metų gruodį buvo brangesnis 17,0 proc., tuo tarpu šių metų rugsėjį – net 36,3 proc. brangesnis. Kiaušinių kaina rugsėjį buvo net 17,9 proc. didesnė, šokoladai ir desertai – 17,8 proc., vaisių ir daržovių sultys – net 24,9 proc. ar mėsa ir jos produktai – 6,6 proc.

Nesuvokdamas, kodėl net ir atpigus energijai ir kurui, maisto kainos Lietuvoje nenukrito, oficialiais raštais kreipiausi į Lietuvos Konkurencijos tarybą. Raginau ją įvertinti, ar maisto perdirbėjai ir prekybininkai Lietuvoje nesudaro kartelinių susitarimų, kurie gali turėti įtakos aukštoms maisto produktų kainoms šalyje. Deja, tiek iš Konkurencijos tarybos, tiek iš Vyriausybės, kurios taip pat prašiau įvertinti maisto tiekimo grandinę ir galimas spragas joje, tesulaukiau šabloniškų atsakymų.

Maisto kainas galėtume atpiginti jau dabar, jei pradėtume taikyti PVM lengvatą maisto produktams. Europos Komisija priėmė teisėkūros aktus, kurie leidžia įvesti tokią mokestinę lengvatą būtiniausiems maisto produktams. Tad tam, kad maistas atpigtų, bereikia tik mūsų valdžios valios ir suvokimo, kaip sunku Lietuvos žmonėms išsiversti. Šiandien Lietuvoje maisto produktams taikomas standartinis net 21 proc. PVM tarifas, tuo tarpu Austrijoje maistui taikomas 10 proc. tarifas, Belgijoje – 12 proc., o Lenkijoje – 0 proc. PVM tarifas, kurio galiojimas buvo pratęstas iki šių metų pabaigos. Kodėl vienos valstybės randa priemonių, tuo tarpu Lietuva nesiūlo jokių sprendimų, kurie padėtų žmonės išgyventi smarkiai pabrangus maistui ir būsto paskoloms? Ko mūsų valdžiai trūksta – noro, valios ar tiesiog empatijos eiliniam žmogui?

Atsižvelgus į tai, kad lietuvių atlyginimai ir pensijos vis dar yra skurdesni nei senųjų Europos Sąjungos valstybių gyventojų, laikinos PVM lengvatos maistui įvedimas sumažintų šalies gyventojų išlaidas. Vis didesnė dalis šeimų ūkių šiandien gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo dėl pabrangusio pragyvenimo. Pavyzdžiui, diduma šeimų, auginančių du vaikus, per mėnesį vien maistui skiria 20-30 proc. visų savo išlaidų.

Atlyginimai Lietuvoje kažkiek kilo, tačiau nepakankamai, kad žmonės finansiškai nenukentėtų nuo rekordiškai išbrangusio maisto ar kitų kainų. Pasak Oficialiosios statistikos portalo, vidutinis darbo užmokestis „į rankas“ pernai metų antrąjį ketvirtį sudarė 1116,2 eurus, o šiemet atitinkamą laikotarpį padidėjo ir siekė 1241,2 eurus. Taigi, išeina, kad vidutinis atlyginimas paaugo 125 eurais, tačiau vargu, ar dauguma iš mūsų galėjo pajausti šį padidėjimą, nes šiuos pinigus teko išleisti prasimaitinimui ar komunalinėms paslaugoms. Negana to, didelė dalis lietuvių, kurie gyvena regionuose, negauna ir vidutinio darbo užmokesčio. Ką jau kalbėti apie skurstančius šalies senjorus, gaunančius vidutinę pensiją, kuri šiandien tesudaro 539,79 eurus.

Pabrangęs skolinimasis ir naujas nekilnojamo turto mokestis veja į neviltį

Šiandien brangiai skolintis turi tiek gyventojai, tiek verslas. Liepą palūkanų norma būsto įsigijimui sudarė 5,70 proc., o skolinantis vartojimui taikyta net 9,74 proc. palūkanų norma. Lyginant su pernai metais, palūkanų norma, kai skolinamasi būsto pirkimui, padidėjo dvigubai, nes 2022 metais ji dar siekė 2,46 proc.

Lyg to būtų maža, būsto paskolų palūkanos Lietuvoje yra vienos aukščiausių euro zonoje, nors bazinės palūkanų normos augo visoms šalims vienodai. Pavyzdžiui, būsto paskolų palūkanos pas mus yra net 50 proc. didesnės už eurozonos vidurkį, o verslas priverstas skolintis  ketvirtadaliu brangiau. Ar Lietuvos žmonės yra tokie turtingi, kad net būsto įsigijimui galėtų skolintis gerokai brangiau nei senųjų Europos Sąjungos valstybių gyventojai?

Šalies gyventojai ir verslas šiandien turi mokėti milžiniškas palūkanas dėl to, jog stokojame didesnės konkurencijos finansiniame sektoriuje. Būsto paskolas šalyje išduoda tik keli didžiausi šalies bankai, todėl konkurencija gerokai per maža. Kodėl į Lietuvą negalėtų ateiti dar keli stiprūs užsienio bankai, kurie įneštų į šalies finansų rinką kitokius paslaugų įkainius? Tiesa, viešai pasigirsta kalbų, jog bus siekiama intensyviau plėtoti šalies finansų rinkos plėtrą ir skatinti jos konkurenciją. Tik kada tas bus padaryta? Juk žmonėms reikia gyventi čia ir dabar.

Tam, kad už būsto paskolas mokėtume pigiau, kaip vokiečiai, kuriems taikoma 4,25 proc. palūkanų norma, Lietuvoje turėtų būti daugiau pasirinkimų, nes mūsų šalyje veikiantys bankai dažniausiai siūlo kintamąsias palūkanas.  Vokiečiai skolinasi pigiau, nes dažniausiai ima paskolas su fiksuotomis palūkanomis 1-2 metų laikotarpiui, tuo tarpu Lietuvoje beveik visos būsto paskolos turėjo kintamas, 3-6 mėnesiams taikytas palūkanas.  Taigi, natūralu, kad Europos centriniam bankui pradėjus kelti bazines palūkanų normas, lietuviai, turintys paskolas su kintamomis palūkanomis, didėjančią skolinimosi kainą pajuto iškart.

Priemonių, kurios leistų sumažinti maisto ir paskolų kainas – ne viena, tik, deja, pritrūksta valdančiųjų ryžto jų įgyvendinimui Lietuvoje. Raginu Vyriausybę atsigręžti į žmogų, kuriam vis sudėtingiau pragyventi iš gaunamo atlygio ir neįvedinėti nekilnojamo turto mokesčio, kuris stokoja progresyvumo. Nekilnojamo turto mokestį turėtų mokėti vien turtingi asmenys, turintys po kelis ar daugiau butų, tačiau ne tie, kurie gyvena jiems prisiklausančiame vieninteliame bute. Negana to, toks mokestis būtų nepakeliamas šalies senjorams, kurie neišgalėtų susimokėti. Remiantis Oficialios statistikos duomenimis, net 36,5 proc. 65 ir vyresnio amžiaus gyventojų Lietuvoje susidūrė su skurdo rizika.

Manau, kad valdantieji elgiasi neatsakingai, jog mokesčių reformą rengia vien tam, kad užsidėti varnelę prie „įvykdyta“ ar tam, kad gauti ES fondų lėšas. Panašu, kad valdantieji, kurpdami mokesčių reformą, nesistengė visapusiškai išanalizuoti, kokių tikslų siekiama įvedant naujus mokesčius.

Maža to, inicijuojant mokesčių sistemos pertvarką, panašu, nesivarginta kompleksiškai atsižvelgti ir į šalies ekonomines perspektyvas, įvertinti Lietuvos išsivystymą, žmonių pajamas ar BVP, o tik įvesti naujus mokesčius, kad būtų ramiau prieš Europos Sąjungos institucijas. Ką jau kalbėti apie tai, kad Vyriausybė siekė apskritai išvengti mokesčių sistemos pertvarkos, atidedant ją ateities Vyriausybėms. Nenoras prisiimti atsakomybės tik įrodo, kad arba valdantieji susirūpino savo reitingais, artėjant rinkimams, arba patys nėra tikri dėl tokių mokesčių įvedimo ir, pagaliau - tikslo.
Nieko nenustebinsiu pareikšdamas, kad naujus mokesčius visuomenė visada sutinka nepalankiai. Visgi, jei mokesčiai būtų subalansuoti ir mainais už juos būtų gaunamos kokybiškos viešosios paslaugos, matyt, kiekvienam iš mūsų būtų gerokai lengviau atsisveikinti su dalimi savo pinigų.

Vertinant, ar siūlomas nekilnojamo turto mokestis yra subalansuotas – vienareikšmiškai sakau, kad ne, nes planuojamas iki galo neišdiskutuotas 0,05-4 proc. mokesčio tarifas, kuris neabejotinai gali didėti šioje skalėje. Įsivaizduokite, kiek žmonių Alytuje ar Ukmergėje įstengtų užsimokėti už tokį mokestį, jei jis pakils iki 4 proc.?

Į mane kreipiasi daug žmonių, kurie susirūpinę dėl naujo mokesčio įvedimo ir nėra tikri, ar išgalės susimokėti, kai vis dar tenka brangiai mokėti už maistą ir komunalines paslaugas. Lietuva susiduria su ekonomine recesija, o pragyvenimo lygis smarkiai išaugo, todėl naujas apmokestinimas didelę dalį žmonių veja į neviltį. Naujas mokestis – neteisingas ir nesąžiningas dar ir dėl to, kad rajonų savivaldybėms mediana paskaičiuota kartu su miesto ir rajono centru, kur nekilnojamojo turto vertės ženkliai didesnės, o tai reiškia, jog skiriasi nuo 5 iki 10 kartų. Todėl išeitų, kad šį mokestį praktiškai priskaičiuotų mokėti visiems rajonų centrų gyventojams.

Tad, gerbiami Lietuvos valdantieji, pradėkite dirbti žmonėms! Prastindami ekonomines sąlygas gyventojams rizikuojate, kad vėl suaktyvės piliečių emigracija. Tai, kad žmonėms tampa sudėtinga išgyventi, byloja ir nedžiuginanti statistika – pernai metais net 7,6 proc. dirbančiųjų, kurie buvo 18 metų ir vyresnio amžiaus, susidūrė su skurdu. Skurstančių pensininkų turėjome 43,1 proc., lyginant su 38,8 proc. skurstančiųjų senjorų 2021 metais. Lyg to būtų maža, vis daugiau žmonių, kurie gyvena nepasiturinčiai, naudojasi parama maisto produktais. Jei pernai tokių žmonių šalyje fiksuota apie 183 tūkst., tai šiemet šis skaičius padidėjo ir siekė 205 tūkst. Tai akivaizdūs, akis badantys skaičiai, patvirtinantys, kad naujų mokesčių įvedimas dabar būtų nusikalstamas gyventojų atžvilgiu.