Stasys Tumėnas. Kas nori karo?

2022 02 28

Prisimenu iš mokyklos laikų, kaip puiki Linkuvos gimnazijos rusų kalbos ir literatūros mokytoja Nijolė Marcinkutė pristatydavo rusų literatūros klasikus: A. Puškiną, L. Tolstojų, A. Čechovą. Neišvengta kalbėti ir apie tarybinių laikų poetus, rašytojus, bet mokytoja genialiai išvengdavo kalbėti apie politiką, stengdavosi akcentuoti kūrinio meninę vertę, humaniškuosius pradus.

Ir praeito ketvirtadienio paryčiais, sužinojus apie Rusijos agresijos pradžią, invaziją į Ukrainos žemes, lyg automatiškai galvoje iššoko iš mokyklos laikų išmoktas rusų poeto Jevgenijaus Jevtušenkos eilėraštis „Ar rusai nori karo“? (vėliau tai virto kompozitoriaus E. Kolmanovskio daina). Kodėl tas eilėraštis „iššoko“ po bene 40 metų? Todėl, kad jis atsako į klausimą, kam reikalingas karas, koks karų beprasmiškumas, kodėl slaviška sesė žudo, bombarduoja kitą savo sesę. Minėtame J. Jevtušenkos eilėraštyje-dainoje skamba žodžiai, kad mes (rusai) žinom, kaip kovoti, bet nenorime. Jei abejojate, poetas kviečia paklausti tylos, paklausti tų vaikinų, kurie guli amžiams po beržais, paklausti žuvusiųjų motinų, žmonų...

Rusų poeto 1961 m. paskelbtas eilėraštis, kaip ir jo vėlesni – „Stalino paveldėtojai“ (1962), „Tankai žygiuoja Prahoje“ (1968), „Afganų skruzdėlė“ (1983) – buvo tuomet iššaukiantys pilietinės drąsos aktai.

Nėra jokių abejonių, kad rusams, rusų tautai, kaip ir ukrainiečiams, baltarusiams, mums visiems karo šiandien tikrai nereikia. Jo reikia saujelei Kremliaus „elito“, susireikšminusio savo jėga, karinės technikos galybe, nebaudžiamumu. Tas su(si)pratimas, su(si)vokimas ateina ne staiga, jam reikia subręsti, pasirengti, kartais net paaukoti savo karjerą, darbą, pareigas.

Štai Andrejus Sacharovas, Nobelio premijos laureatas, akademikas, vandenilinės bombos kūrėjas, taikos, žmogaus teisių ir laisvių svarbą suprato tik sukūręs mirtį nešančią bombą, suvokęs, ką reiškia, kai tokia žmoniją naikinanti jėga atsiduria neadekvačių, gyvenančių priespaudos gniaužtuose, mintyse apie praeities revoliucijas žmonių rankose. Apie tai jis rašo pernai lietuvių kalba pasirodžiusioje knygoje „Prisiminimai“. A. Sacharovas, matydamas nesibaigiančią, o vis labiau stiprėjančią SSRS ir Vakarų konfrontaciją, suprasdamas, kur gali nuvesti nežabotas ginklavimasis, pats asmeniškai dalyvavęs ir stebėjęs branduolinius bandymus, lydėjusius ne šimtų, o dešimčių tūkstančių taikių bandymų zonoje gyvenusių žmonių mirtis ir sunkias ligas, tapo žymiu žmogaus teisių ir vėliau politinių laisvių gynėju. Bet kad taip atsitiktų, kad ta vidinė asmeninė priešprieša iškiltų į viešąją erdvę, reikėjo daug metų, daug gyvenimo patirties.

Kremliaus politinė-karinė inžinerija nesikeičia

Istorija primena, kad kas dabar vyksta Ukrainoje, kokie Rusijos kėslai – nieko nauja. Kremliaus politinės-karinės inžinerijos specialistai dirba pagal įprastus scenarijus, panašiai buvo Vengrijoje 1956 metais, Čekoslovakijoje – 1968 metais. Ir ten važiuota „gelbėti, padėti, vaduoti“, nors iš tikrųjų tada šios šalys patyrė ypatingą ir nuožmų žiaurumą, o pasauliui trimituota, kad einama padėti. Gal dėl to, prisiminę tuos įvykius, nuo Putino šiomis dienomis nusisuko ir Vengrijos premjeras Orbanas, ir Čekijos prezidentas Zemanas, laikyti prorusiškais Kremliaus draugais. Palyginimų trūksta? Prašom, 1978 metų įvykiai Afganistane, kur sovietinis režimas nuvertė valdžią, o „Alfa“ būrys nužudė prezidentą Hafizulą Aminą, o vietoj jo atvežė ir į krėslą pasodino KGB buvusį agentą Babraką Karmalį. Žinom, kas iš to išėjo – šimtai cinkuotų karstų, tarp jų, deja, ir su lietuvių jaunuoliais, grįžo į namus.

Taigi, nors tai ir labai kandžiai skamba, Kremliui kūrybos, išmonės savo kėslus pridengti įtikinamais teiginiais ir veiksmais trūksta, jis kartoja senas neišmoktas pamokas, šįkart prisidengus parama apsišaukėliškoms Donbaso ir Luhansko respublikoms, nors iš tiesų, slepiant nuo Rusijos gyventojų, vyksta ne Putino ir jo štabo vykdoma „specialioji operacija“, o nuožmus karas palei visą didžiulę Ukrainos sieną. Vardan ko tūkstančių žmonių aukos?

Baisiausia ir net kiek netikėta – Kremliaus pasitelkiama retorika kartojama, seniai girdėta. Putinas pareiškė, kad jis ketina „demilitarizuoti ir denacifikuoti“ Ukrainą. DENACIFIKUOTI. Vartodamas šį terminą buvęs kadrinis saugumo pareigūnas, regis, pasiklysta istorijos labirintuose. Jis vartoja žodžius, teiginius, kurie girdėti iš Josifo Stalino ir Lavrentijaus Berijos žodyno: „revanšizmas, benderovcai, nacionalistiniai elementai“. Tiesa, atsiranda ir naujų, „modernesnių“ – „narkomanų šaika ir neonacistai“ (suprask, dabartinė Ukrainos vadovybė, kurią reikia nuversti ir vietoj jų pasodinti savuosius Kremliaus tarnus). Lietuva panašius žodžius girdėjo po Antrojo pasaulinio karo – tada buvome vadinami „fašistais, vokiečių pakalikais, nacionalistais, banditais, miškiniais“. Ne vienas mano bičiulis, tarnavęs sovietinėje kariuomenėje, tokius įvardijimus girdėdavo ir iš savo būrio seržantų. Taigi liūdna, bet mažai kas keičiasi.

Putinas pasiklydo ne tik terminuose, bet ir laike. Jis atgaivina žodį „denacifikuoti“, pamiršęs, kad laikai keičiasi, pasaulis demokratėja, o pati Sovietų Sąjunga pripažino, kad denacifikacija (de... plius nacizmas, plius lot. facio (darau) SSRS buvo baigta 1948 metais. Denacifikacijos idėjos buvo iškeltos ir aptartos po karo Jaltos konferencijoje 1945 m., vėliau Potsdamo konferencijoje tais pačiais metais buvo numatytos konkrečios priemonės. Tada svarbiausia buvo uždrausti nacionalsocialistų partiją, panaikinti nacių priimtus įstatymus, nubausti karo nusikaltėlius, eliminuoti nacių doktrinas iš švietimo.

Kaip tai susiję su mūsų dienomis? Demokratiniam pasauliui – niekaip, o Putinas, gyvenantis svajonėmis rekonstruoti istoriją ir visą pasaulį, sugrąžinti jį jei ne į Carinės Rusijos imperijos laikus, tai bent į SSRS erdvę, Sovietiją iki 1990 metų, to nuosekliai siekia. Liūdniausia, kad turi ir sąjungininkų – mūsų kaimynės Baltarusijos „Batios“ ir dar vieno kito.

Ukraina, Lietuva su tavimi!

Praėjusį penktadienį rinkomės į neeilinį LR Seimo posėdį, kad išsakytume solidarumą kovojančiai su agresoriumi Ukrainai. Bičiulių bėdos ir tarptautinės teisės paniekinimas sutelkė – vieningai, visi 112 posėdyje dalyvavusių Seimo narių priėmėme rezoliucija, kuria pasmerkėme Rusijos ir Baltarusijos karinę agresiją prieš Ukrainą, siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos Prezidentą Volodymyrą Zelenskį, išsakėme savo tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei.

Priimta rezoliucija Seimas kreipėsi į savo sąjungininkių – Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių parlamentus ragindamas:
– nedelsiant suteikti Ukrainai Europos Sąjungos šalies kandidatės statusą ir suteikti Ukrainos narystės NATO veiksmų planą;
– teikti Ukrainai visą įmanomą dvišalę karinę, ekonominę, politinę, humanitarinę ir teisinę pagalbą;
 - skubiai inicijuoti Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją, raginančią Rusijos Federaciją ir Baltarusiją nedelsiant nutraukti agresiją prieš Ukrainą, taip pat neatidėliotinai kreiptis į Jungtinių Tautų Generalinį Sekretorių Antonio Guterresą dėl Rusijos Federacijos pašalinimo iš Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos, pagrindinės Jungtinių Tautų institucijos, atsakingos už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą, nuolatinių narių;
– neatidėliojant nutraukti Rusijos Federacijos narystę Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje ir Europos Taryboje bei pašalinti Rusijos Federaciją iš visų tarptautinių sporto ir kultūros organizacijų;
– įvesti naujas griežtas asmenines ir sektorines sankcijas visiems pagrindiniams valdžią Rusijos Federacijoje ir Baltarusijoje uzurpavusiems asmenims, įskaitant Vladimirą Putiną ir Aliaksandrą Lukašenką, jų talkininkams, rėmėjams, pagrindinėms valstybinėms įmonėms ir bankams, taip pat antrines sankcijas toms Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių įmonėms ir bankams, kurie bendradarbiauja su Rusijos įmonėmis ir bankais, kuriems taikomos sankcijos;
– maksimaliai apriboti Rusijos ir Baltarusijos režimų ir jų šalininkų galimybes naudotis Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių finansiniais ištekliais agresijos prieš Ukrainą laikotarpiu atjungiant Rusiją nuo tarptautinių tarpbankinių finansinių atsiskaitymų sistemos (SWIFT);
– maksimaliai paspartinti Europos strateginės energetinės nepriklausomybės kūrimą nutraukiant priklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro; sustabdyti geopolitinius „Nord Stream 2“ bei Astravo atominės elektrinės projektus;
– tęsti ir plėsti bet kokių strategiškai svarbių technologijų perdavimo Rusijai ir Baltarusijai draudimą.

Savo moralinę ir politinę paramą Ukrainai išsakėme. Deja, Ukrainos Prezidentas V. Zelenskis NATO, Europos Sąjungos narėms ir visam pasauliui atvirai pasakė: „To kariaujančiai Ukrainai nepakanka“. Kad Ukraina apsigintų prieš galingąją Rusijos karo mašiną, naują techniką, privalu turėti ir šiuolaikinius ginklus, kurių užtarėjai žodžiais netiekia. Tai skaudi žinia ir pripažinimas, kad branduolinio ginklo, kurio mygtukai yra pamišusio dėl valdžios Kremliaus šeimininko Putino rankose, prisibijoma, prisibijoma ir galimo Trečiojo pasaulinio karo, o sankcijų taikymas Kremliaus nebaugina. Tik trečiąją karo Ukrainoje dieną pasaulio didžiosios valstybės, pamačiusios agresijos Ukrainoje apimtis, susizgribo – pažadėjo ne tik humanitarinę, bet ir realią karinę paramą kovojančiai šaliai ginklais. Bet ar nebus pavėluota?

Vietoj moralo

Ką daryti? Klausimas, į kurį nelengva atsakyti. Ukrainos įvykių išvakarėse Pasvalio M. Katiliškio bibliotekoje atidarytas žymaus pasaulyje filosofo, lietuvio, JAV Ohajo universiteto profesoriaus Algio Mickūno filosofijos centras.

Garbusis filosofas susirinkusiuosius labai paprastai, nuoširdžiai drąsino – niekas iš mūsų neturi absoliučios ir neklystančios išminties, vienos tiesos. Kiekvienas esame laisvas mąstyti ir pripažinti, kad klystame. Taip pat esame ir atsakingi klaidas taisyti, per nesutarimus nuolat ieškoti išminties. Ne tik filosofinėse diskusijoje – o ir kasdienybėje, gyvenimo kryžkelėse. Profesorius davė paprastą, bet svarbų patarimą – svarbiausia išdrįsti mąstyti bei kalbėtis, nes „visi esame klystančios būtybės, bet klaidas būtina taisyti, gyventi dialoge“. Jis drąsino renginyje dalyvavusius gimnazistus kalbėti laisvai, nes „filosofijos pradžia – savęs suvokimas ir turi rastis erdvė, kurioje kalbamės apie viską, turim sutarti, kad nėra vienos tavo tiesos, reikia ieškoti, gerbti kitų išmintį, augti, o Vakarų civilizacija turi būti suvokiama kaip mokykla. Kiekvienas asmuo turi pereiti tą mokyklą, kitaip būsi klaidingas, ribotas. Tikroji demokratija yra tik tada, kai piliečiai aktyviai dalyvauja ir įsitraukia.“

Deja, ne visos valstybės, ne visi pasaulio valdantieji tai supranta. Ir tai liudija tragiški įvykiai Ukrainoje. Vadinasi, Vakarų civilizacijos pamokas mokėsi ne visi... Tiesa, profesorius A. Mickūnas nepasakė, kokia kalba reikia kalbėtis su Kremliaus vadovais, kurie demokratinio valdymo pamokų neišėję, nepasimokę, net nebandę to daryti. Regis, išprotėjęs Kremlius tai, kas vyksyta Ukrainoje, vadinantis net ne karu, o tik „specialiąja operacija“, kurios tikslas – nuversti Ukrainos prezidentą ir valdžioje esančią „narkomanų ir neonacistų šaiką“, toli nuo Vakarų civilizacijos pamokų, jis supranta tik patrankų, granatsvaidžių, naikintuvų, balistinių raketų – jėgos kalbą. O tai jau Tarptautinio Baudžiamojo teismo (TBT), kuris stebi, kas vyksta Ukrainoje, jurisdikcija. Neabejoju, kad Putinas, suprantantis, kad jam kelio atgal nebėra, gali desperatiškai aštrinti situaciją, skelbti branduolinę parengtį, gąsdinti galimomis ekologinėmis nelaimėmis dėl vykdomų sprogdinimų greta atominių elektrinių ir užtvankų. Bet tai jam tik dar labiau priartins kelią į Hagos TBT, kur jo laukia panašų barbarišką, ne civilizuotų šalių kelią pasirinkusių ir Hagoje už nusikaltimus žmonijai, už karo nusikaltimus nuteistų Serbijos prezidento S. Miloševičiaus ir Bosnijos serbų karo vado R. Mladičiaus, dėl masinių taikių gyventojų žudynių Srebrenicoje praminto „Bosnijos skerdiku“, likimas. Kremliaus, ne Rusijos Putinas dar turi keletą dienų pagalvoti, ar jis nori įeiti į žmonijos istoriją kaip Ukrainos budelis.

Likime atsakingi optimistai, nors iš galvos ir neišeina lietuvių poeto V. Šlaito eilėraščio „Po gimtuoju dangum“ žodžiai, kur minimas „miegantis“ jaunuolis: „Miega jisai aukštielninkas. Popiečio vėjas glosto jo mirusius plaukus. Vienišas beržas / saugo jo amžiną miegą, saugo ir supas / Supas į vieną, supas į kitą pusę/, kad tau, brangusis, būtų gera vienam miegoti.“
Girdžiu šį eilėraštį, o prieš akis matau Ukrainos pakelėse, gatvėse gulinčius Ukrainos sūnus, paaukojusius savo gyvybes už LAISVĘ.

Garbė Ukrainos didvyriams, žuvusiems už savo Tėvynę.

SLAVA UKRAINI!