Giedrius Surplys. Gynybinis-žinybinis ar politinis NATO? Atsakymai – Vilniuje

2023 06 01

Šiandien Vilniuje prasideda NATO šalių parlamentų pirmininkų susitikimas, skirtas geriau pasiruošti liepos 11-12 d. NATO Vilniaus viršūnių susitikimui. Toks parlamentinės diplomatijos formatas yra naujas Šiaurės Atlanto sutarties aljanso istorijoje. Ar jis pasiteisins?

Gali būti, kad rezultatai bus nereikšmingi vien todėl, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras prieš pat svarbų istorinį susitikimą Vilniuje nutarė šalyje sukelti politinę krizę. Tačiau palikime vidaus politiką kitiems straipsniams. Šiame komentare noriu paskatinti Vilniuje besirenkančius parlamentarus patikėti, kad laimėti – ne nuodėmė, ir parvežti šį baltiškos drąsos užkratą savo šalių vadovams.

Taip, Vilniaus NATO viršūnių susitikime greičiausiai bus sutarta didinti Aljanso šalių gynybos finansavimą. Galbūt netgi bus padėti pamatai solidarumo apraiškoms gynybos finansavime, kad galinčios daugiau mokėti šalys padėtų geriau apsiginkluoti toms šalims, kurios turi noro, bet neturi galimybių. Greičiausiai Vilniuje bus patvirtinti nauji regioniniai gynybos planai ir turbūt pasveikinsime prie Aljanso prisijungusią Švediją. Sutarsime ir toliau teikti pagalbą besiginančiai Ukrainai. Tačiau eina gandas, ir vis garsiau, kad nebus net puse lūpų užsiminta apie Ukrainos narystės NATO perspektyvas... kol ji kariauja su Rusija.

Štai čia ir paaiškės, ar NATO yra vien gynybinis-žinybinis, ar ir politinis Aljansas, kurio valstybės narės, kaip rašoma Šiaurės Atlanto sutartyje, „prisidės prie tolesnio taikių ir draugiškų tarptautinių santykių plėtojimo stiprindamos savo laisvas institucijas, siekdamos geresnio principų, kuriais grindžiamos tos institucijos, supratimo bei plėtodamos stabilumo ir gerovės sąlygas“ (2 str.).

Argumentai, kodėl Vilniuje nereikia kalbėti apie Ukrainos narystę NATO, pirmiausia remiasi gynybine-žinybine logika: esą automatizuosis Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnis, reikės siųsti savo karius į karą su Rusija, NATO valstybėms trūksta karo priemonių ir pan. Šiuos argumentus girdėjome ir mes, prieš tapdami NATO nariais. Mums sakė, kad Baltijos šalys neapginamos (net NATO „skėčiu“); kad tie, kurie galvoja apie mūsų narystę NATO, turėtų prasivėdinti galvas; kad Rusija tikrai neleis NATO plėtrai įvykti. Tačiau sprendimą priimti Lietuvą ir kitas šalis iš buvusio komunistinio bloko priėmė politikai. Politiniai lyderiai. Ir būtent šis sprendimas tapo mūsų saugumo garantu. Taikos garantu mūsų regione. Nubrėžė raudoną liniją Putinui, kurios vienintelės jis paiso.

Politinė logika sufleruoja, kad suteikdami Ukrainai ginklų ir žvalgybinės informacijos, paremdami ją morališkai ir finansiškai, spausdami ranką Volodymyrui Zelenskiui Vilniuje, bet nepasakydami nė žodžio apie Ukrainos narystę NATO, Aljanso lyderiai suteiks Putinui pretekstą tęsti karą iki paskutinio rusiškos patrankų mėsos kilogramo. Nes Putinas pasakojo, kad denacifikuoja ir demilitarizuoja Ukrainą tam, kad ji netaptų NATO nare. O jeigu patrankų mėsos liks daugiau, kodėl nepradėjus naujų konfliktų ir kitose NATO aspiracijų turinčiose valstybėse? Tai gali pasirodyti puikus būdas užkardyti NATO plėtrą.

Sutarkime ir garsiai paskelbkime, kad Ukraina pradeda stojimo į NATO procedūras, ir išmušime iš Putino rankų šantažo priemones. Patylėkime dėl Ukrainos narystės NATO, ir Putinas kitų metų prezidento „rinkimuose“ seks pasakas, kaip jis šlovingai sustabdė NATO prie Ukrainos sienų.

Politinė logika teigia, kad Ukraina per pusantrų metų tapo galia, kuri į NATO įstotų ne kaip saugumo gavėja, o kaip donorė. Panašiai kaip iki dantų ginkluota viskam pasirengusi ir nuo rusų jau apsigynusi Suomija. Taigi Ukrainai, kuri turi maždaug pusės milijono kariuomenę, patikrintą brutaliame kare, iš NATO reikia ne saugumo garantijų, o tik politinio „skėčio“, kuris nuo Putino apsaugojo ir Baltijos šalis.

Galiausiai, politinė logika remiasi patirtimi, kad „daryk pinigus, o ne kariauk“ ar „prekiaujančios valstybės nekariauja“ principai neveikia su Rusija. Ir NordStream dujotekiai, ir užmerktos akys po dalies Sakartvelo ar Krymo okupacijos, ir Vienos valsai su Vakarais Putiną tik išprovokavo masiniam karui Ukrainoje. Nuolaidas ir diplomatiją jis suvokia kaip oponento silpnybę. Taigi nuolaidžiavimas grobuoniui tik dėl to, kad bijai su juo konfliktuoti, deja, ilgainiui vis tiek nepadeda išvengti konflikto. Kremlius supranta tik jėgos kalbą. Ukraina davė Putinui karinį atkirtį, o NATO turėtų duoti politinį – tik šalys, norinčios tapti narėmis, ir pats NATO nusprendžia dėl Aljanso plėtros. Rusija čia – nė prie ko. Politikai turėtų imtis lyderystės paaiškinti tai savo visuomenėms, atkreipdami dėmesį, kad Rusija niekuomet neišdrįso veltis į konfliktą su kitąmet 75-metį švęsiančiu NATO.

Vilniuje vykstantis NATO šalių parlamentų pirmininkų susitikimas turėtų suformuluoti aiškią politine logika grįstą poziciją dėl Ukrainos pakvietimo pradėti stojimo į NATO kelią. Tada NATO sąjungininkų diplomatams ir valstybių vadovams beliks surasti formulę, kaip aptakiai galėtume aprašyti procesą. Belieka Vilniuje susirinkusiems parlamentarams palinkėti drąsos ir Čerčilio optimizmo: „Istorija įvertins mane palankiai, nes aš pats ketinu ją rašyti“.