Į atskirą salę sukviesti valstiečiai, sudarę didžiąją dalį Didžiojo Vilniaus Seimo narių, po ilgų diskusijų priėmė nutarimą, kuriuo įkurta Lietuvos valstiečių sąjunga (toliau – LVS).

Valstiečių sąjunga atnaujino politinę veiklą, kuri buvo nutrūkus dėl prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo bei vokiečių okupacijos. 

Kuopų atstovų suvažiavime buvo priimta Lietuvos valstiečių sąjungos pirmoji savarankiška programa ir įstatai. LVS pasisakė už privatinę žemės nuosavybę, siūlė sudaryti valstybinį žemės fondą ir iš jo žeme aprūpinti bežemius bei mažažemius.

įvykusiame bendrame valstiečių partijų suvažiavime įkurta Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS), kuri vadovavosi tomis pačiomis vertybėmis ir tradicijomis, kurios grindė „Varpo“ sąjūdžio raišką.

Konstitucinio parlamentarizmo laikotarpiu, valstiečiai liaudininkai išlaikė centro kairės pozicijas.

Atsikūrusi Lietuvos valstiečių sąjunga, tarsi, automatiškai turėjo pratęsti tarpukariu veikusių valstiečių liaudininkų politines tradicijas. Tačiau pasiekti norimo rezultato nebuvo lengva. Užtruko partinės statybos darbai.

Partija pervardinta į Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Pavadinimo modernizavimas buvo siejamas su padidintomis užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo galimybėmis, nes žemės ekosistemos stabilumo visam pasauliui dabar ir ateityje problema – tokia pat svarbi, kaip ir augančio gyventojų skaičiaus išmaitinimas. Tačiau tai nereiškė požiūrio į šimtmetį valstiečių liaudininkų puoselėtas vertybes kaitos. Atvirkščiai, siekiant išsaugoti tradicinę šeimą, papročius ir kultūrą, žmogų ir gamtą reikėjo sustiprinti partijos įtaką valstybės valdymui, kad būtų galima pasipriešinti dabartinėms globalizacijos tendencijoms. LVŽS sėkmingai veikia, propaguojant tautiškas bei žaliųjų vertybes.