Ramūnas Karbauskis. 2022 m. biudžetas: jei taip bus ir toliau, nebus kuo užkamšyti skolų

2021 10 28

2022 metais į Valstybės biudžetą Finansų ministerija planuoja surinkti 13,8 mlrd., o išleisti – 16,48 mlrd. eurų. Beveik 3 milijardų eurų „skylę“ šiame biudžete valdžia tikisi padengti „iš ekonomikos augimo“.

Tačiau auganti infliacija, nedarbas, galimybių paso, segregaciją skatinančios kitos komunikacijos stabdomas vartojimas ir jo nešama žala valstybės ekonomikai, neatsakingai per viešuosius pirkimus švaistomi milijonai, problemos su Klaipėdos uosto krova ir Kinija vargiai leidžia tikėtis, kad ekonomikos augimas apskirtai bus, juo labiau pridės tuos trūkstamus 3 milijardus. Prognozuojama, kad vien konfliktinė diplomatija, į kurią Lietuvą nuolat sugeba įvelti užsienio reikalų ministras G. Landsbergis, mums kainuos apie 1 proc. BVP.

Tad, greičiausiai tuos 3 milijardus eurų metų viduryje valdžia skolins, taip dar labiau padidindama valstybės skolas, o negebėjimą tvarkytis su pinigais perkels ant visų mokesčių mokėtojų pečių.

Būtų galima užmerkti akis ir laukti stebuklo, jei ne I. Šimonytės Vyriausybės viešaisiais ryšiais sukonstruotas melas, jog deficitinis biudžetas yra „socialiai orientuotas“. Su tuo melu, iš pirmo žvilgsnio, lengva sutikti, bent jau kol nesigilini į detales: auga minimalus mėnesinis atlyginimas, pensijos. Minimalaus mėnesinio atlyginimo padidėjimas – vienas didesnių per pastaruosius metus.

Bet lygiagrečiai Vyriausybė nedaro nieko, kad pensijų ir atlyginimų didėjimo „nesuvalgytų“ auganti infliacija, jos fone gulančios prekių, paslaugų, šildymo ir energijos kainos, kylančios kur kas greičiau, nei keliamos pensijos ar atlyginimai. Tad vargiai, ar senjoras pasidžiaugs kad ir 50 eurų didesne pensija, jei jo buto šildymas žiemą pakils nuo 150 iki 250 eurų. O kur dar brangstantis maistas, kitos būtinos paslaugos? Tad „socialiai orientuotas“ biudžetas yra veikiau saviapgaulė norint pasirodyti gera valdžia ir melas žmonėms nuraminti.

Nežinau, ar galima biudžetą „socialiai orientuotu“ pavadinti ir dėl to, jog kitąmet 3,5 euro didėjantys vaiko pinigai skamba kaip pasityčiojimas, ypač žinant tai, kad ir Europos Komisija yra pripažinusi, jog vaiko pinigai – efektyviausia priemonė prieš vaikų skurdą, o jų didelę dalį ir akivaizdžiai didesnę nei 3,5 euro suvalgys infliacija.

Tai, kad šeimos politika pamažu apleidžiama valdžiai „užsižaidus“ su homoseksualių šeimų ir narkotikų įteisinimu rodo ir paslaugų šeimai likimas. Iš biudžeto planavimo lentelių akivaizdu, kad nuo 2024 metų nebus skiriama lėšų šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų infrastruktūros plėtrai, kuria, vėlgi, dažniausiai naudojosi su problemomis susiduriančios vaikus auginančios šeimos.

Skylių yra ir kitose srityse. Antai, formuojant privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžetą „pamiršta“ kaupti jo rezervą, kas reiškia, jog užsitęsus sveikatos krizei ar jai komplikavusis ir netikėtai prireikus papildomų lėšų sveikatos sistemai – tų lėšų nebūtų iš kur paimti ir tektų grįžti į 2008-2009 sunkmečio metus, kuomet, nesukaupus rezervo ir valdant tiems patiems konservatoriams teko sumažinti iki 0,89 lito įkainių už asmens sveikatos priežiūros paslaugas balą.

Kitaip tariant, medikai, už paslaugas turėję uždirbti vieną litą, vietoj jo gaudavo 0,89. Tai anuomet lėmė ne tik gydytojų emigraciją dėl neproporcingai mažų atlyginimų, bet ir ilgalaikę gydytojų atlyginimų stagnaciją, iš kurios pradėjome bristi tik praėjusioje Seimo kadencijoje. Žiūrint į šių metų PSDF biudžetą, suplanuotą be jokio rezervo, panašu, kad iš praeities klaidų nesimokoma.

Keistai susidėlioja ir prioritetai švietimo srityje. Greta augančių mokytojų, dėstytojų atlyginimų atsiranda ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos dotacijos savivaldybių biudžetams – „darbo vietų skaičiaus optimizavimui“, kitaip tariant – mokytojų skaičiaus mažinimui – skiriami daugiau kaip 7 mln. Eurų. Geriau tos lėšos būtų skiriamos dirbantiems mokytojams, keliant jų specialybės patrauklumą ir rodant poreikį, kuris, beje, šiandien yra milžiniškas. Daugybė mokyklų skundžiasi mokytojų trūkumu. O ši valdžia investuoja į jų mažinimą. Ar tai ne absurdas?

Keistai, toks žodis tikriausiai labiausiai tiktų apibūdinti, kaip elgiamasi ir su investicijomis į regionus, jų kultūrinį gyvenimą. Valstybės kultūros įstaigų infrastruktūros plėtros programos lėšos iš esmės atitenka Klaipėdos regionui – Klaipėdoje yra 4 iš 8 finansuojamų objektų. Dar trys objektai – Vilniuje. Tad apie nuoseklią regionų kultūrinę raidą kalbėti labai anksti, ypač kai matai, jo lėšos atitenka liberalams merams. Kultūros raida regionuose biudžete yra pamiršta. Juo labiau, kad lygiagrečiai jau naikinamas ir kultūros rėmimo fondas.

Stebina ir negebėjimas planuoti bei panaudoti europines lėšas. 2021 m. buvo patvirtintas „Naujos kartos Lietuva“ planas, kurio bendros 2,225 mlrd. eurų Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės (RRF) lėšų investicijos planuotos šiomis kryptimis – žalioji transformacija; skaitmeninė pertvarka; švietimas; sveikata; socialinė sritis ir darbo rinka; mokslas ir inovacijos; viešasis sektorius ir verslo aplinka.

Daug valstybių šias europinės pagalbos gaivinti ekonomikai lėšas pradėjo naudoti dar su 2021 m. biudžetu. Lietuva šios progos 2021 m. neišnaudojo. Panašu, kad ir 2022 m. biudžete ekonomikos gaivinimo lėšas naudosime kukliai – RRF investicijoms 2022 m. valstybės biudžete – 345 mln. Eurų iš daugiau kaip 2 mlrd. Eurų galimų. Suprantu, kad kai ekonomikos ir inovacijų ministrė visą laiką skiria TikTok‘tui bei narkotikų dekriminalizavimui, investicijas į inovacijas greitai planuoti sunku.

Netvarumas, auganti vaikų atskirtis, įsivaizduojamą gerovę suvalganti infliacija, negebėjimas pasinaudoti esamomis ES lėšomis, nepasirengimas sveikatos krizėms ateityje. Toks įspūdis matant kitų metų biudžetą.