2017-07-29 | M. Puidokas. Aukštasis mokslas – vieta, kur revoliucijos nepasiteisina



Universitetai tokie, kokie yra dabar, egzistuoti nebegali. Jiems būtina pertvarka. Sauliaus Skvernelio Vyriausybės programos įgyvendinimas - geriausia išeitis, nes siūloma veiksmų imtis ne rankų laužymu ir buldozerio principu, o diskusijomis ir įsiklausymų į universitetų bendruomenių nuomones.

Aukštojo mokslo reforma - būtina

Kaip dėstytojas ir mokslininkas praleidau universitete daugiau negu 12 metų, todėl mano patirtis čia išties tiesioginė. Teko iš vidaus pažinti daug puikių universitetuose dirbančių žmonių, kuriems labiausiai turime būti dėkingi už tai, kad mūsų universitetai vis dar yra pakankamai aukštose pozicijose pasaulyje.

Priminsiu, kad šiandien net 4 Lietuvos universitetai patenka tarp 3 procentų geriausių pasaulio universitetų – ir visa tai nepaisant to, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuva iš nacionalinio biudžeto mokslui ir studijoms skyrė beveik perpus mažesnį finansavimą negu kaimyninės Lenkija ar Estija. Žinoma, neturėtume savęs guosti ir tai nėra pateisinama situacija, kurią ilgainiui privalome taisyti.

Nenormalu, kada mokslų daktaro laipsnį apgynusio žmogaus atlyginimas yra mažesnis už šalies vidurkį, o pirmą darbą gyvenime gavusio dar studijuojančio informatiko atlyginimas viršija didžiausią įmanomą aukštos kategorijos profesoriaus atlyginimą. Jei taip bus toliau, tai neišvengiamai ves į aukštojo mokslo degradaciją, nes joks save gerbiantis specialistas čia dirbti nepasiliks, o to karčius vaisius dar ilgai raškysime ir mes, ir mūsų vaikai.

Išsprendus finansavimo klausimus, problemos neišsispręs


Finansavimas tėra viena labai svarbi, bet ne vienintelė aukštojo mokslo sistemos skaudanti vieta. Šiandien susiduriame ne tik su Lietuvos demografine krize, vis mažėjančiu stojančiųjų skaičiumi, bet ir su ankstesnės aukštojo mokslo reformos padariniais.

Mano nuomone, buvo padaryta klaida universitetų finansavimą susiejant su rinkos mechanizmais - pritraukiamų studentų srautais ir studento „krepšeliais“. Suformuotos žaidimo taisyklės lėmė situaciją, kad universitetų išlikimas tapo priklausomas nuo juos pasirenkančių studentų skaičiaus. Dėl to gavome šalutinį efektą, kurio nenumatė ankstesnieji reformatoriai, tikėjęsi, kad studentai rinksis tik kokybiškas studijų programas, o nekokybiškos mirs natūralia mirtimi.

Ekonomistų kalba kalbant, įvyko klasikinė „rinkos klaida“ – siekiant išsaugoti institucijas ir jose dirbančius žmones buvo prikurta daugybė egzotiškai skambančių studijų programų, dažnai net nesusijusių su universitetų esminėmis kompetencijomis, o net ir anksčiau sėkmingos studijų programos (ypač esančios ne Vilniuje) pradėjo nebesurinkti tokio studentų skaičiaus, kad būtų gyvybingos. Todėl šiandien pasiekėme tą etapą, kai be tam tikro aukštojo mokslo sistemos ir studijų programų optimizavimo, vien finansavimo universitetams didinimas visų problemų neišspręs. 1800 studijų programų Lietuvoje yra aiškiai per daug mūsų šaliai ir kartu – tai šio anksčiau sukurto chaoso pasekmė.

Revoliucijų švietimo sistemoje pažangios šalys nedaro

Aukštojo mokslo reforma privalo būti atliekama sistemiškai, kartu su kitomis švietimo grandimis. Iš tiesų, daugelio dalykų švietime net nereikėtų vadinti „reforma“, o tiesiog laipsnišku visų sistemos grandžių tobulinimu. Visur yra gerų dalykų, kuriuos turime išlaikyti ir sustiprinti, bei dalykų, kurių turėtume atsisakyti.

Pažangiosios pasaulio šalys švietimo sistemose niekada nedarė revoliucijų – kalbame ne tik apie skandinavus ar šveicarus, to nedarė ir mums artimi estai, kurie šiandien pagal švietimo rezultatus yra pasaulio elite, netoli Suomijos. Jūs visiškai teisi, kad ne aukštųjų mokyklų skaičius, bet tik sisteminis ir nuoseklus požiūris į aukštąjį mokslą gali padėti išspręsti visas problemas.

Sakydamas „sisteminis“ neturiu mintyje „ministerinis“, kas neretai nutinka praktikoje ir sukelia daug problemų. Tikiu, kad tikroji švietimo ir mokslo kokybė pasiekiama tik palaikant geranorišką ryšį su kasdien šį darbą auditorijose, laboratorijose dirbančiais žmonėmis – moksleiviais ir mokytojais, studentais ir jų dėstytojais, mokslininkais.

Universitetų misija – ugdyti profesionalumą

Dabartinėse diskusijose pasiklysta supratimas apie tai, kas yra ir turėtų būti šiuolaikinis universitetas, kokia yra jo misija. Klasikinio universiteto esmė, skirtingai nei kolegijų ar kitų profesinio rengimo mokyklų, yra suteikti žmogui ne tik specialybės žinias, bet išsilavinimą, platų požiūrį į jį supantį pasaulį, gebėjimą mokytis ir pritaikyti savo kompetencijas toms sritims, kurių šiandien darbo rinkoje dar nėra, kurti ateities darbo vietas.

Technologiniai ir specializuoti universitetai, skirtingai negu kolegijos ar technikumai, taip pat neruošia studentų konkrečiai darbo vietai, bet suteikia aukšto lygio specialybės žinias, pritaikomas labai skirtinguose kontekstuose, leidžia kurti naujus, unikalius technologinius sprendimus. Taigi universitetai yra ta vieta, kurioje gimsta mūsų visuomenės ateitis, ne dabartis. Tokio strateginio požiūrio mums Lietuvoje dažnai labai trūksta, nes kartais atrodo, kad norime universitetus padaryti profesinio rengimo „kalvėmis“.

Universitetai yra labai specifinės institucijos, atliekančios valstybėje unikalią misiją. Pažangiose pasaulio valstybėse universitetai yra pagrindinė vieta, atstovaujanti mokslo argumentais grįstą tiesą. Tai ypač aktualu mūsų šiandienos pasaulyje, kuriame klesti tiek daug melagingų žinių ir pseudomokslinių argumentų. Valstybė, remdama ir stiprindama universitetus, tuo pačiu stiprina savo visuomenės kokybę, neleidžia įsitvirtinti vienai nuomonei, grįsta vienais laimėtais rinkimais ar turimais dideliais pinigais. Universitetai yra ta vieta, kuri turėtų užtikrinti mūsų kultūrinį tęstinumą, būti skirtingus požiūrius jungiančia, sutarimą valstybei svarbiais klausimais padedančia pasiekti strategine platforma.

Ne universitetų dydis lemia mokslo ir studijų kokybę.

Jeigu žiūrėtume į pasaulinius geriausių universitetų reitingus pastebėtume, kad juose nėra jokio tiesioginio ryšio tarp universitetų dydžio ir jų mokslo ar studijų kokybės. Šiuose reitinguose dažniausiai pirmauja vidutiniai ir nedideli universitetai, o didieji universitetai sudaro du polius – yra ir tarp geriausių, ir tarp blogiausių. Tai reiškia, kad universiteto dydis pats savaime nėra joks gėrio šaltinis, bet viskas labai priklauso nuo to, kas vyksta konkretaus universiteto viduje, kaip šie universitetai valdomi.

Nesu įsitikinęs, kad Lietuvoje turėti kelis mega universitetus yra gera mintis dėl keleto priežasčių. Pirma, tai reikštų kelių didelių, beveik monopolinių mokslo institucijų radimąsi šalyje, taip sunaikinant net dalinę konkurenciją tarp universitetų, kuri būtina bendrai šalies dinamikai. Antra, kuo didesnė struktūra, tuo ji tampa didesne biurokratija, plečiasi administracinis aparatas, o santykis tarp dėstytojo ir studento nuasmeninamas. Jūs turėtumėte pamatyti, kaip sužavėti Lietuvoje būna Erasmus mainų programos studentai, atvykstantys iš kai kurių Pietų Europos šalių, kuriose vyrauja keli didžiuliai valstybiniai universitetai, kai jiems paskaitos vedamos ne trijų šimtų, bet dešimties-penkiolikos studentų auditorijose! Šiais laikais, kai universitetai studijas vykdo ir internetu, pažangiausi pasaulio universitetai pabrėžia darbo mažose studentų grupėse, o didelių universitetų–fabrikų sukūrimas, pabrėžiant didelius studentų srautus, būtų grįžimas į senus laikus.
Sėkmingiausiai veikiantys pasauliniai universitetai

Pavyzdžiui, 2016 m. Harvardo universitete studijavo labai panašus skaičius studentų kaip Vilniaus universitete - 22 000 studentų. Vis dėlto čia palyginimas ir baigiasi, ypač kai kalbame apie biudžeto skirtumus. Harvardo universiteto metinis biudžetas yra keturis kartus didesnis už Lietuvos metinį biudžetą ir apie 400 kartų didesnis už Vilniaus universiteto, o net ir prijungus vieną ar kelis mažesnius universitetus šie skaičiai keistųsi itin neženkliai. Be to, kalbėdami apie pasaulyje lyderiaujančius universitetus, pavyzdžiui Kembridžo ar Oksfordo universitetą, turime atsiminti, kad jie yra itin decentralizuoti. Juos sudaro atskiri koledžai su didelėmis vidinės autonomijos teisėmis. Iš esmės S. Skvernelio vyriausybės reforma dabar ir juda šia linkme.

Taigi šie universitetai yra tik iš pažiūros didelės struktūros, o viduje jie susideda iš daug nedidelių, aktyvių „ląstelių“. Tuo tarpu reitingo apačioje esantiems didiesiems universitetams dažnai bendra tai, kad jie veikia kaip biurokratizuotos valstybės institucijos, kuriose sprendimus priima nuo mokslo ir studijų nutolę administratoriai.

Miestai su keliais konkurencingais universitetais – taisyklė, o ne išimtis pasaulio praktikoje
Pasaulyje yra daugybė Vilniaus ar Kauno dydžio miestų, turinčių bent po vieną sėkmingai veikiantį klasikinį, technologinį ir specializuotą universitetą. Galime pažiūrėti į tokias šalis kaip Šveicarija, Austrija ar kaimyninė Lenkija, ir tarptautinėje praktikoje tai yra greičiau taisyklė, o ne išimtis. Taip pat yra universitetinių miestų, turinčių vieną didelį universitetą, tačiau, kaip jau minėjau, sėkmingiausi universitetai veikia kaip „skėtinės“ struktūros su daug pakankamai autonomiškų ir nepriklausomų padalinių.

Kol kas Lietuvoje diskusijos liečia tik valstybinių universitetų pertvarką, bet labai nedaug diskutuojame apie kitas aukštojo mokslo grandis – kolegijas ir privačias aukštąsias mokyklas. Kalbant apie aukštojo mokslo kokybę, nereikėtų jų palikti diskusijos paraštėse. Jeigu šiai dienai gana vienpusiškai sieksime optimizuoti tik valstybinių universitetų tinklą, tikėtina, kad daugelis nepatekusių studentų rinksis studijų privačiose aukštosiose mokyklose arba emigracijos kelią. Nepamirškime, kad Lietuvos universitetai konkuruoja ir su nemokamas universitetines studijas siūlančiais kaimyninių šalių, ypač Skandinavijos, universitetais.

Bendruomenė – esminis universitetų sėkmės pamatas


Universitetai yra ta vieta, kur studentų ir dėstytojų bendruomenė yra pagrindinė organizacijos varomoji jėga. Todėl bet kokie pokyčiai aukštajame moksle turi vykti tik dialogo būdu, formuojant bendrą sutarimą ir palaikymą akademinės bendruomenės tarpe. Mano manymu, Seimo patvirtintas klasikinio, technologinio ir specializuoto universitetų modelis yra gana optimalus.

Visgi galutinis pokyčių paveikslas turėtų priklausyti nuo pačių universitetų bendruomenių valios ir iniciatyvos. Esu įsitikinęs, kad Lietuvos universitetų ateities sėkmė priklausys ne nuo jų skaičiaus, bet nuo to, kiek mūsų valstybė padės stiprėti jų akademinėms bendruomenėms, o tai pasiekiama ne revoliucijų keliu.

 
 
Konferencija "Paveldas ir inovacijos: regionų ekonominio atsigavimo perspektyvos"

article thumbnailEuropos Parlamento nario B. Ropės organizuojama Konferencija Panevėžyje - "Paveldas ir inovacijos: regionų ekonominio atsigavimo perspektyvos".
Plačiau

Sąjungos nariai susitiko Naisiuose

article thumbnail2017 m. liepos 22 d., šeštadienį, Naisiuose, Šiaulių rajone, vyko Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narių vasaros sąskrydis.
Plačiau





Noriu gauti LVŽS naujienas el. paštu:

Kas jums yra gandras?



 
 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Pamėnkalnio g. 26, Vilnius, tel. 8 5 2120821
El. Paštas: info@lvzs.lt
Daugiau kontaktų