2017-07-05 | Istorinė atmintis su šaltojo tango elementais Mindauginių fone



Paskutinėmis birželio dienomis Seimas, 27-aisiais LAISVOS Lietuvos metais, subrendo rezoliuzijai, kuria Lietuvos komunistų partija buvo pripažinta nusikalstama organizacija. Tik vienas Seimo narys  balsavo prieš.

Tikiu, kad ir daugeliui tautiečių kirba mintis, kad ne dabar tai reikėjo daryti, vertinti ir įvertinti. Kodėl taip yra, kodėl  turime taisyti klaidas, kodėl mes, nepabūgę pasmerkti ir įvertinti NKVD, NKGB, MGB, KGB (juk „buvusių KGB darbuotojų nebūna“), LKP nelaikėme nusikalstama organizacija? Juk ji buvo beveik penkis dešimtmečius priimamų nedemokratinių, represinių sprendimų, įsakymų, nurodymų įkvėpėja ir ideologinis vedlys. 

Kiek iš mūsų šiandien žinome Juozo Vitkaus-Kazimieraičio parengtą 1946 m. balandžio 23 d.  pirmąją Lietuvos partizanų vadų deklaraciją? Jau joje buvo aiškiai suformuluota, kad „Lietuvos komunistų partija negali būti pripažinta teisėta, nes jos siekiai ne demokratiniai, o diktatoriniai, ir ji, vykdydama svetimos lietuvių tautai, t.y. Sovietų Sąjungos komunistų partijos nurodymus,   prisijungė prie lietuvių tautos nepriklausomybės naikinimo ir kalta dėl geriausių lietuvių tautos sūnų žudymo ir trėmimų“.  Kodėl partizanai išdrįso, o mes - ne?

Priežasčių paieškų, prieigų, trajektorijų ir interpretacijų, pasitelkus pasaulio pavyzdžius, galima ieškoti įvairių, bet pagrindinė priežastis daugiau negu aiški –  todėl, kad aukščiausiuose Lietuvos valstybės postuose, tarp jų ir Seimo narių pareigose, buvo tie patys BUVUSIEJI, kurie po 1990-ųjų metų persivardijo, pakeitė partiją. Tikėkime, kad ir galvoseną. Duok, Dieve. Bet akivaizdus ir kitas svarbus faktas – tos valstybės, kurios tai suprato ne dabar, o prieš ketvirtį amžiaus, pažengė toliau negu mes demokratėjimo, atsinaujinimo, vertybių perkainojimo keliu.

Audronius Ažubalis, Seime pristatydamas minėtą rezoliuciją dėl LKP pripažinimo nusikalstama organizacija,  neatsitiktinai pasakė šiuos žodžius: „turime problemų su savo istorine atmintimi, tam tikra prasme į sovietinės okupacijos laikotarpį žiūrime susidvejinusiai“.
Taip, A. Ažubalio žodžiai yra teisingi, bet ar ne panašiai elgiamės mes patys, net ir tame pačiame Seime? Pasiguodžiame, paverkšlename gerdami kavą, kad mūsų Lietuvos  neidentifikuoja pasaulis, dažnas mus palaiko Rytų valstybe, atsiskyrusia nuo Sovietų Sąjungos, kad paprasti kitų valstybių piliečiai nieko negirdėję apie Lietuvos miškuose kovojusius, nesusitaikiusius su okupaciniu režimu partizanus, kurių pokariu miškuose, bunkeriuose žuvo per 20 000. Net į Kanados lietuvio rašytojo Antano Šileikos romaną „Pogrindis“, kuris lietuvių kalba pasirodė 2012 metais, užsienyje žiūrima kaip į istorijos interpretaciją ar išgalvotą patriotinę situaciją. Ši knyga apie lietuvių pasipriešinimo ir meilės istoriją 2011 metais pateko į geriausių Kanadoje išleistų knygų šimtuką. Šiandien, kalbant apie istorinę atmintį, ypač prasmingi  A. Šileikos žodžiai apie šią situaciją: „Dauguma žmonių eina per praeitį kaip barbarai per Romos griuvėsius. Kita vertus, kai  kurie žmonės laiko praeitį  spąstais ir mano, kad norint gyventi toliau, reikia ją pamiršti“. Liūdniausia, kad ją pamiršti norime ir mes patys. Kokia tada mūsų istorinė sąmonė?

PRIPAŽĮSTAME TIK VIENĄ KARĄ

Birželio 27 d. iš Seimo posėdžio darbotvarkės buvo išbrauktas R. Martinėlio ir J. Sabatausko parengtų „Asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinio statuso“ įstatymo pataisų svarstymas. Tai yra akivaizdus dar vienas istorinės atminties ignoravimas, nes pagal šiuo metu veikiančius įstatymus, kurie iškraipo realybę, ignoruojami Lietuvos piliečių, praradusių sveikatą sovietinėje armijoje, lūkesčiai. Šiuo metu asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 metų okupacijų, teisinis statusas pripažįstamas tik asmenims, kurie karinę tarnybą ar karinius mokymus sovietinėje armijoje buvo priversti atlikti Afganistane. Tai tiesmukiškas istorijos iškraipymas, nes karinių konfliktų, karinių veiksmų karo zonose siaubą išgyveno, ne vienas žuvo ar prarado negrįžtamai sveikatą tie mūsų tautiečiai, kurie privalėjo malšinti sukilimus ir Čekoslovakijoje, Vengrijoje (1956 m.), Alžyre (1962–1964 m.), Kuboje (1962–1963),  Vietname (1961–1974 m.), Angoloje (1975–1979), Etiopijoje  (1977–1979). Šie „karštųjų taškų“ dalyviai išgyveno brutalią prievartą, žeminimą, privalėjo kovoti, ginti vertybes, kurioms buvo priešiški.

Į mane neseniai kreipėsi vienas Šiaulių miesto gyventojas, kuris tiki, kad istorinė teisybė bus atstatyta. Deja, iki šiol jam nepadėjo jau ne vienos kadencijos Šiauliuose rinktas Seimo narys. Šiaulietis prieš ketvirtį amžiaus prievarta apie metus tarnavo sovietiniame atominiame povandeniniame laive, kuris plaukiojo tarp Kubos ir JAV krantų  didžiuliame gylyje, patyrė ne vieną avariją, radiacijos nutekėjimą, akistatas su mirtimi. Rezultatas aiškus – žmogus prarado sveikatą, gauna socialinę pašalpą, negali visavertiškai gyventi. Bet svarbiausia, kad  nepripažįstama, jog sveikatą jis prarado povandeniniame laive, išgyveno ne vieną susidūrimą su mirtimi ir šiandien jo negalia yra sulyginta su tų, kurie sveikatą prarado civiliniame gyvenime.  Ne savo noru buvęs karys dirba pagal  išgales, stengiasi išgyventi, būti naudingas visuomenei. Jis nesitiki jokių finansinių kompensacijų, tačiau jei karinių konfliktų dalyviams būtų pripažintas teisinis statusas, įvardijantis, kad tokie asmenys yra okupacinio režimo aukos, jie jaustų moralinį Valstybės palaikymą. Nežinau, kodėl bijome tai pripažinti, įteisinti, juoba kad tokių asmenų, kurie liko gyvi, priskaičiuojama ne tiek jau daug – keli šimtai. Dėsime pastangas, kad tai būtų padaryta rudens Seimo sesijoje. O gal mes norime, kad šiuos mūsų piliečius globotų Sovietų Sąjungos teisių perėmėja Rusijos Federacija?

TURINIO PROBLEMA AR GRĖSMĖ NACIONALINIAM SAUGUMUI?

Natūralu, kad pakitusios ir besikeičiančios geopolitinės pasaulio situacijos kontekste visais lygmenimis ir Lietuvoje analizuojamos, konstatuojamos galimos mūsų valstybei grėsmės, pavojai, rizikos veiksniai, kuriems visos institucijos ir mūsų piliečiai turi skirti didelį dėmesį: hibridinės karinės grėsmės; nestabilumas regione ir pasaulyje; terorizmas, ekstremizmas, radikalėjimas; informacinės ir kibernetinės grėsmės; socialinė ir regioninė atskirtis, skurdas; demografinė krizė; korupcija; vertybių krizė ir kitos. Visos jos pristatytos ar aptartos „Nacionalinio saugumo strategijoje“, kurios nauja redakcija buvo patvirtinta Seime 2017 m. sausio 17 d. nutarimu.      Akivaizdu, kad vienos iš grėsmių yra lengvai atpažįstamos, kitos – paslėptos ir skleidžiamos pasitelkus žiniasklaidą, televiziją, socialinius tinklus, meno sklaidą, populiarių atlikėjų įtraukimą. Apie tokių grėsmių atpažinimą, vertinimą ir buvo kalbama birželio 28 d. Seime vykusiame bendrame Kultūros, Švietimo ir mokslo ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetų posėdyje. Jame dalyvavo Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministrės, įvairių institucijų vadovai ir atstovai. Buvo diskutuojama, kaip atremti informacinį karą, kaip vertinti ideologinio turinio atsiradimą ir sklaidą meno kūriniuose, kaip gerinti bendrąją tautiečių politinę kultūrą ir informacinį raštingumą.

Tuo pat metu, už Seimo pastato sienų ir didžiausiose Lietuvos kino salėse,  vyko Rusijos režisieriaus Pavelo Čiuchrajaus filmo „Šaltasis tango“ demonstravimas, sukėlęs daug ginčų, abejonių, kontraversiškų vertinimų. Kas tai – propagandinių filmų, rodos, anksčiau nekūrusio talentingo režisieriaus filmas apie meilės, išdavystės dramą,  ar pastangos, pasitelkus meno priemones, veikti žiūrovo sąmonę, skatinti nostalgiją praeičiai, užslėptai kenkti Lietuvos nacionaliniam saugumui?

Net puiki kino kritikė Živilė Pipinytė, pristatydama šį filmą žiūrovams, regis, privengia jį vertinti, anotacijoje kalba apskritai apie režisieriaus P. Čiuchrajaus filmų privalumus, o tik paskutinius du sakinus skiria konkrečiam filmui, sakydama, kad jame „liečiamos meilės ir neapykantos, išdavystės temos, tik veiksmą Čiuchrajus perkėlė į svetimą teritoriją – Lietuvą. Šis pasirinkimas, regis, ir lėmė akivaizdžius filmo trūkumus, nors ketinimai buvo geri“. Čia norėtųsi padėti daugtaškį ar klaustuką, nes režisieriaus ketinimai galėjo būti nulemti ir informacinio karo skleidėjų; filme, kaip dažnai ir būna Rusijos filmuose,  Vokietija – grobikai, Rusija – išvaduotoja, kabinetuose puikuojasi  Stalino portretai, o lietuviui paišoma žydžaudžio etiketė.

Pirmuosius įtarimus ir parlamentarų – L. Kasčiūno, V. Kernagio,  P. Saudargo – atakas jau spėta įvertinti kaip dar vieną bandymą įvesti, sugrąžinti cenzūrą. Apie būtinumą  atsargiau vertinti filmų turinį kalbėjo  ir  Kultūros ministrė L. Ruokytė-Jonsson, pakvietusi daugiau dėmesio skirti žiūrovų edukacijai. Lietuvos kino centro vadovai atsimušinėja ir kontratakuoja, kad jie nevertina filmo turinio, meninės vertės, o jį  atsisakyti indeksuoti (leisti į Lietuvos rinką) galėtų nebent tada, jei jis pažeidžia baudžiamosios teisės aktus, jei jis pripažįstamas smurtiniu ar pornografiniu. „Šaltasis tango“, kaip ir „Vikingas“, nėra nei pornografiniai, nei kriminaliniai. Ir jie nėra vieninteliai tokie. LKC direktorius Rolandas Kvietkauskas, gindamas savo poziciją, gal ir teisus, nes jis vadovaujasi  Kino įstatymu ir Visuomenės informavimo įstatymu, kurie lyg ir nepažeidžiami – juk filmas apie meilės dramą, istorinis, karinis, jame apstu režisieriaus metaforų, simbolių, interpretacijų. Tik akysna krinta vienas nelabai malonus sutapimas  – filmo registravimo data – 2017 metų birželio 14 diena – Gedulo ir vilties diena Lietuvai. Čia ne kaltinimas, bandau vyti šalin mintį, kad tai dar vienas paslėptas mūsų valstybės niekinimas ir patyčios.

Mūsų įstatymuose visada galima rasti spragų, dėl to jie ir tobulinami Seime. Man regis, konkrečią problemą padėtų išspręsti  vienas „Filmų registro nuostatų“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. spalio 30 d. Nr. 1002) patikslinimas, papildymas, sietinas su Valstybės nacionalinio saugumo interesais. Siūlymas būtų toks, kad šio nutarimo  tekste atsirastų punktas 14.2.9. ATITIKTIS NACIONALINIO SAUGUMO INTERESAMS. Tada problemą galėtų spręsti ne tik kino kritikai, menininkai, o tie pareigūnai, kurie rūpinasi Valstybės nacionalinio saugumo klausimais ir problemų užkardymu. Ir tai jokiu būdu nėra cenzūros klausimas. Tai yra Lietuvos nacionalinio saugumo strategijos klausimas, į kurį atsakymus galėtų duoti Užsienio reikalų, Krašto apsaugos ministerijos, Rytų Europos studijų centro ekspertai.
Kitas retorinis klausimas – įdomu, ar Rusijos teatruose būtų demonstruojamas Agnės Zalanskaitės istorinis-dokumentinis filmas apie pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį „Nepaprasta auka“?

KAIMYNAI LATVIAI SUSIPRATO ANKSČIAU

Ką reiškia informacinis karas ir „minkštosios galios“, regis, anksčiau suprato mūsų kaimynai latviai, nuo 2015 metų neberengiantys Jūrmaloje popmuzikos festivalio „Naujoji banga“. Priminsiu, kad konfliktas kilo 2014 m., kai dėl politinių motyvų latviai uždraudė atvykti į šalį trims Rusijos atlikėjams – Olegui Gazmanovui, Josifui Kobzonui ir Alai Perfilovai dėl jų atviros paramos Rusijos įvykdytai Krymo okupacijai ir aneksijai. Nepadėjo nei Raimondo Paulo ir Igorio Krutojaus, Alos Pugačiovos draugystė. Negelbėjo ir didžiulės Rusijos finansinės injekcijos festivalio organizatoriams, dėl ko latviai prarado milijonus eurų.

Latviai suprato „minkštųjų galių“ svarbą. Ar suvoksime mes? Vilkimės, nes Švietimo ir mokslo ministerija daug dėmesio numato skirti patriotiniam ugdymui ir tam skirtoms edukacinėms programoms. Tikėkimės, kad ir Kultūros ministerijai, kurios ministrei labai artimas kino žanras, atsiras valios ir lėšų, kad pagaliau turėtume ne tik filmą „Tadas Blinda. Pradžia“, bet  ir originalų  filmą, skirtą vieninteliam mūsų karaliui Mindaugui, Vytautui ar Gediminui. O kur dar reikalingi istoriniai filmai apie mūsų partizanų vadus, dvasininkus, kurie XX a. kovojo, garbingai ir oriai žuvo už Lietuvą? Tai irgi yra istorinės atminties klausimas, kurį Valstybės atkūrimo 100-mečio išvakarėse aktualizavo ir Seimas, birželio 20 d. atkūręs ilgai Seime merdėjusią Seimo Valstybės istorinės atminties komisiją, kuri, sudaryta atsižvelgiant „į būtinybę paspartinti Lietuvos valstybės atkūrimo procesų tyrimą, suprasdama valstybės istorinės atminties reikšmę tautos savimonei, išsivadavimo istorijos liudininkų pateikiamų faktų įtaką jaunosios kartos patriotiniam ir pilietiniam ugdymui, jų svarbą Lietuvos mokslui ir Lietuvos įvaizdžio tarptautinėje arenoje formavimui.“  Gera žinia  artėjančių Mindauginių proga. Ar netaps ji tik simboline žinia?


Stasys Tumėnas
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcijos  Seime narys
LRS Kultūros komiteto narys

 
 
LVŽS vasaros sąskrydis 2017

article thumbnail Š. m. liepos 22 d. (šeštadienį) kasmetinis LVŽS vasaros sąskrydis vyks Naisiuose, Šiaulių rajone.
Plačiau

Susitikimas su sveikatos ministru Aurelijumi Veryga LVŽS Vilniaus skyriuje.

article thumbnail 2017 m. birželio 19 d. LVŽS Vilniaus skyriuje įvyko susitikimas su Sveikatos ministru Aurelijumi Veryga. Ministras įšsakė mintis Lietuvos žmonėms rūpimais klausimais bei atsakė į narių...
Plačiau





Noriu gauti LVLS naujienas el. paštu:

Kas jums yra gandras?



 
 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Pamėnkalnio g. 26, Vilnius, tel. 8 5 2120821
El. Paštas: info@lvzs.lt
Daugiau kontaktų