Asta Kubilienė. Ar gali egzistuoti teisės, laisvės ir pareigos, jei nėra kas jas įgyvendina ir užtikrina?

2024 01 26

Šiandien mes nepaliaudami žongliruojame tikromis ir tariamomis žmogaus teisėmis. Painiojame jas su laisvėmis, kuriame nebūtas, kaip antai, „teisę“ apsinuodyti (alkoholiu, narkotikais ir pan.), „teisę“ brautis per svetimą (valstybinę) tvorą ir kitas. Tarsi skambios frazės apie žmogaus teises padarytų mus solidesnius, europietiškesnius, madingesnius, demokratiškesnius ir visaip kaip geresnius. Yra tos žmogaus teisės ar nėra ir kaip jos veikia, geriausiai parodo gyvenimas. Aš tikiu, o ir gyvenimas rodo, kad didžioji dalis visuomenės aiškiai supranta, kas yra demokratija, kas yra teisė, kas yra laisvė, ir netgi kas yra pareiga.

Štai kad ir teisė į orią senatvę. Kai kalbame apie orią senatvę, dažniausiai skaičiuojame pinigus: pensijas, pašalpas, lengvatas ir t.t. Šiandien esu įsitikinusi, kad visuomenėje turime žymiai didesnę problemą nei finansai – demografijos arba žmogiškųjų išteklių problemą. Kas senatvėje stovės prie lovos, kas pamaitins, kas nupraus, kas..? Dabar madinga diskutuoti apie dirbtinį intelektą, robotus ir kitas modernias technologijas, bet tereikia nuvykti į slaugos ligoninę, ir pamatai tikrą vaizdą, kad kelias dešimtis pacientų maitina viena ar dvi slaugytojos. Ir jei tavo lėkštė išsprūdo iš rankų, teks ilgokai palaukti arba apskritai likti be valgio. Tai tik mažytis ir ne pats liūdniausias pavyzdys iš šios srities.

Apie kokią sritį bekalbėtume – švietimą, sveikatos apsaugą, nacionalinį saugumą, finansus, verslą, viešąjį sektorių ar bet kokią kitą, – viską jungia viena didelė ir globali problema – demografinė problema. Tiesiog nėra žmonių arba vadinamųjų „žmogiškųjų išteklių“. Lietuva tiesiogine to žodžio prasme miršta: tuštėja regionai, trūksta gydytojų, mokytojų, verslas neranda darbuotojų, šimtai tuščių etatų viešajame sektoriuje, niekas nebeateina į skelbiamus konkursus vienoms ar kitoms pareigoms užimti, trūksta beveik visų specialybių darbuotojų.

Valdantieji savo trumparegišku mąstymu sprendžia problemas taip, kaip išmano – gydytojų funkcijas perima slaugytojos, mokytojų – mokytojų padėjėjai, policijos – jaunieji policijos rėmėjai ir panašiai. Net ir tikrai puikus dalykas – naujų automobilių pirkimas policijos pareigūnams – sukelia kreivą šypseną, nes nebeaišku, ar bebus, kas juos vairuos? Valstybė svarbiausias gyvenimo sritis privatizuoja. Viešieji finansai perpumpuojami privačiam švietimui, privačiai sveikatos apsaugai, privačiai energetikai ir pan. Taigi, ateityje paslaugas gaus tik tie, kurie galės susimokėti.

Šiandien jau patys nesuskaičiuojame, kiek turime įvairiausių dokumentų demografijos klausimams spręsti ir vis dar tebekuriame, nors konkretaus finansavimo nei vienos šių programų priemonių įgyvendinimui nebuvo skirta.

Tačiau „Lietuva 2050“, kurios kūrimui jau išleista, kaip mane informavo premjerė savo raštu, daugiau kaip 0,5 mln. eurų, demografijos požiūriu yra tarsi vyšnia ant torto. Ramina tik tai, kad atėjus kitai politinei jėgai, šis „fantazijos kūrinys“, kurio turinys visais atžvilgiais neatlaiko jokios kritikos, keliaus į šiukšlių dėžę. Lietuvos vizija, kuri dabar rengiama, veda mus ne tik į Lietuvos demografinį ledynmetį, bet ir į Lietuvą be lietuvių. Ir todėl yra tikrai pagrįstai kritikuojama. Ši strategijos „Lietuva 2050” demografinė kryptis yra priešinga tai, kurią Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga siekė įtvirtinti 2018 m. sausio 20 d. Seimo nutarime ,,Dėl demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018-2030 metų strategijos patvirtinimo“.

Šiandien mes neturime vieningos ir nuoseklios demografinės politikos, o tai reiškia, kad mes apskritai neturime šalies demografinės politikos. Mes neturime institucijų ir aukščiausio lygio pareigūnų, kurie sistemiškai ir iš esmės spręstų šią problemą. Nacionalinei šeimų tarybai (Seimo patariamasis organas) skiriamas finansavimas neatlaiko jokios kritikos ir nesiekia 70 tūkst. per metus, o Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, pastaraisiais metais susikoncentravusi tik į LGBT teisių gynimą, gauna beveik 600 tūkst. metams.

Ir visgi, atidėjus į šalį emocinius gimstamumo aspektus, nors jie yra labai svarbūs, dabartinę valstybės kryptį ir konkrečias pastangas, tikrąsias demografinio nuosmukio priežastis įvardino pati valdančiųjų atstovė Monika Ošmianskienė, pasisakydama diskusijoje „Skurdas Lietuvoje: šiandienos situacija, tendencijos, skurdo mažinimo galimybės“, kurią surengė Seimo Ateities komitetas kartu su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Strateginio prognozavimo skyriumi. Ji apgailestavo, kad priiminėjami įstatymai ir vykdoma politika skatina nesituokti ir tokiu būdu didina skurdą. Tai kodėl, valdantieji, taip darote?

Dar 1996 m. užsienio ekspertai buvo pateikę vaizdžias prognozes, kas laukia mūsų šalies demografine prasme, jei nebus imtasi adekvačių priemonių. Išankstinė 2022 m. statistika rodo, kad Lietuvoje mirė beveik dvigubai daugiau asmenų, negu gimė. O 2021 m. Lietuvai buvo rekordiniai neigiama to žodžio prasme, t. y., mirtingumas ir gimstamumas buvo didžiausi per pastaruosius 60 metų. Tenka labai apgailestauti, kad neigiamas gimstamumo ir mirtingumo santykio rodiklis tampa tendencija. 2021 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,34. Tai atrodo ypatingai tragiška tendencija, žinant, kad palankiausia demografinė pusiausvyra, užtikrinanti kartų kaitą, yra tada, kai suminis gimstamumo rodiklis svyruoja apie 2,1. Taigi, kaip čia yra? Negi šeimos Lietuvoje nebenori susilaukti vaikų? Nemanau. Visgi, bendraujant su rinkėjais ir aiškinantis demografinių problemų priežastis, akivaizdu, kad dabartinė politika bei siūlomas gyvenimo standartas nėra palankus ir palaikomas visuomenės. Tarsi ir bandome ekonomikoje kurti gerovės valstybę, bet valstybės parama vaikų auginimui neleidžia išlaikyti net šio standarto minimumo. Kar- tu, ir tai svarbiausia, įvairiais kanalais transliuojama žinutė, kad turėti vaikų yra labai sunku, neprotinga, kad tik asocialūs asmenys jų turi daug. Šios žinutės kuria visuomenėje nepalankų šeimai foną, kuriame ištirpsta kuklios pastangos pabrėžti vaikų auginimo prasmę ir džiaugsmą. Vis dažniau romantizuojami „herojai“, nusprendę neturėti vaikų, „herojai“, vietoj vaikų pasirenkantys auginti vieną, du ar daugiau šuniukus, kačiukus arba pasirinkę gyventi tiesiog vieni. Taip, taip, girdžiu: „tai jų teisė, laisvė...“ Betgi vėl kyla tas pats klausimas – o kaip, pavyzdžiui, su ta oria senatve? Kas tada užtikrins teises, laisves, ar bus kam atlikinėti pareigas? Arba – kaip su krašto gynyba?...

Taigi, grįžtant prie strategijų: šiandien kalbėdami apie ,,Lietuvos pažangos strategiją 2050”, neturėtume pamiršti ir kitos, konservatorių parengtos jau galiojančios pažangos strategijos ,,Lietuva 2030“. Ką nulėmė šios strategijos įgyvendinimas? Ši pažangos strategija buvo įgyvendinama per Nacionalinį pažangos planą. Taigi, 2021-2030 m. Šeimos politikos stiprinimo plėtros programoje, kuri skirta Nacionalinio pažangos plano 2.5 uždaviniui „Gerinti aplinką šeimai, siekiant didinti gimstamumą ir gyvenimo kokybę bei sudaryti sąlygas derinti darbo ir šeiminius įsipareigojimus“ pasiekti, numato įvairias konkrečias priemones. Tačiau manau, kad labai nustebsite jame neradę esminių priemonių, kurios tiesiogiai susijusios su vaisingo amžiaus žmonių apsisprendimu susilaukti vaikų arba tiksliau – nustebsite atradę, kad riboti šiam klausimui skiriami valstybės ištekliai paskirstomi kitoms sritims.

Taigi, šalies demografinę politiką reikia iš esmės keisti ir perkelti į kitą lygmenį. Ji turi būti vientisa, sisteminė. Ji turi rasti vietą visose gyvenimo srityse, visose politikose. Panašiai, kaip „sveikata visose politikose“. Ją turi kuruoti aukščiausi šalies pareigūnai. Įstatymai turi būti palankūs kurti šeimas ir gimdyti vaikus. Turi būti kuriamos finansinės ir kitokios programos, skatinančios jaunus žmones tuoktis, susilaukti palikuonių. Turime formuoti opiniją, kad šeima – tai pagalba, tai džiaugsmas, tai saugumas. Jei norime, kad Lietuva ne tik išliktų kaip Šalis, bet ir praktiškai turėti, kas įgyvendins žmogaus teises (į sveikatos apsaugą, švietimą, nacionalinį saugumą ir kitas), žinoti, kad bus tie, kas užtikrins žmogaus laisves ir pareigas, turime laikyti prioritetu LR Konstitucijos 38 straipsnį: „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu...“

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga nori, gali ir žino, kaip tai padaryti.