Guoda Burokienė. Abejingumo veidrodis: išvykstame, senstame, nykstame 

2022 11 03

Ar dar daug Lietuvoje liko šeimų, kurių vienaip ar kitaip nepalietė emigracija? Nuo 1992-ųjų, kai gyventojų skaičius Lietuvoje pasiekė maksimumą – 3 mln. 706 299 gyventojų, iki 2022 m. rugsėjo 1 d. gyventojų sumažėjo 870 311, arba daugiau nei šiuo metu gyvena Vilniuje ir Kaune kartu sudėjus. Realybė bauginanti – Lietuvoje daugiau emigruoja nei sugrįžta, daugiau miršta nei gimsta, visuomenė sensta.

Kaip situacija blogai besiklostytų, tačiau jei ieškoma išeičių ir sprendimų, dar yra vilties, kad padėtį pakeisti pavyks. Tačiau labai gaila, kad ši migracijos ir demografijos problema visiškai nejaudina valdančiųjų. Taip manyti turiu pagrindo. Stebėdama į dugną garmančią rodiklių statistiką, Seime raštu kreipiausi į Seniūnų sueigą, inicijuodama Seimo Migracijos komisijos, kuri dirbo 2012–2016 m., 2016–2020 m. kadencijų laikotarpiu, atnaujinimą. Tačiau mano iniciatyva baigėsi nepritarimu!

Istorija pasikartojo. Kai 2020-aisias, pradėjusi antrąją kadenciją Seime, inicijavau Migracijos komisijos veiklos atnaujinimą, konservatoriai šią iniciatyvą blokavo ir komisijos veiklai buvo nepritarta. Ir prieš dvejus metus valdantieji dėl emigracijos ir demografijos nematė jokios grėsmės. Bet praėjo dar dveji metai. 2021 m. iš Lietuvos emigravo 25,2 tūkst. šalies nuolatinių gyventojų – 9,1 proc. (2,1 tūkst.) daugiau negu 2020 m. Nors jau ši nerimą kelianti tendencija badė akis ir skatino ieškoti ne tik priežasčių, bet ir priemonių jai stabdyti, valdantiesiems pavojaus signalas dar vis nedegė. Su nerimu stebėjome situaciją toliau.

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2022 m. kiekvieną mėnesį iki rugsėjo iš Lietuvos emigravo daugiau žmonių nei tais pačiais mėnesiais 2021 m. Nuo sausio mėn. pradžios iki rugpjūčio pabaigos 2021-aisiais iš Lietuvos emigravo 11 tūkst. 133 piliečiai. Tuo pačiu laikotarpiu 2022 m. išvyko 18 tūkst. 345 asmenys. Šių metų liepos mėn. iš Lietuvos emigravo 2603 asmenys. Tai yra didžiausias skaičius nuo 2019 m. rugsėjo. Ar ir šie skaičiai dar vis ne problema? Neskatina ieškoti sprendimų? Pavojaus varpais skambina sociologai, mokslininkai, bet tik ne valdantieji.

Kauno technologijos universitete buvo atliktas didžiulis tyrimas, apimantis 30-ies metų laikotarpį. Buvo aiškinamasi dėl kokių priežasčių emigruoja mūsų šalies gyventojai ir kodėl vėl išvažiuoja tie, kurie jau buvo grįžę. Šio tyrimo rezultatus ketinome nagrinėti ir jais vadovautis dirbant Migracijos komisijoje. Deja.

Lietuvoje ne tik emigracija kelia nerimą. Demografinė situacija mūsų šalyje taip pat yra kritinė. Gyventojų statistika rodo, jog 2022 m. Lietuva yra antra sparčiausiai nykstanti šalis pasaulyje. Skaičiuojama, kad maždaug 2050-aisiais Lietuvoje gyvens tik apie 2 milijonus gyventojų. Kitas svarbus demografinis pokytis – senstanti visuomenė. Pusė Lietuvos gyventojų yra vyresni nei 44 m. „Demografinio šoko“ pasekmės Lietuvai piešiamos, švelniai tariant“, liūdnokos – trūkstant darbo jėgos, gali tekti dirbti net iki 72-ejų metų. Ne kiekvienas išgyvena iki tokio amžiaus. O kas septyniasdešimtmetį benorės priimti į darbą? Klausimų tiek daug, bet atsakymų į juos valdantiesiems nereikia. Juk tai liečia ne juos, ateinančią kartą.

Bet ir tai dar ne visos bėdos. Gimstamumas Lietuvoje mažiausias per 60 metų, o mirtingumas – rekordinis. Praėjusiais metais gimė daugiau nei 24 tūkst. vaikų, o mirė dvigubai daugiau – beveik 48 tūkst. Mirčių net 4 tūkst. daugiau nei užpernai. Lietuvoje absoliutus gimimų skaičius kasmet mažėja. Jei 1990 m. šalyje gimė apie 57 tūkst. mažylių, tai 2021 m. naujagimių gimė kone tris kartus mažiau – 24 tūkst. 2021 m., palyginti su 2019 m., suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo 17 proc. punktų, o su 2020 m. – 9 proc. punktais. To pasekmes jau mažiau nei po dešimtmečio pajusime švietimo sistemoje, darbo rinkoje ir pan. Gimstamumo rodikliams įtaką daro įvairūs veiksniai. Vieni jų ilgalaikiai, kiti – trumpalaikiai. Ir visa tai reikalauja išsamesnių tyrimų ir sprendimų.

Praėjusią kadenciją Seimo Migracijos komisijoje buvome parengę „Demografijos, migracijos ir integracijos politikos 2018–2030 m. strategiją”. Įžvelgdami senstančios visuomenės pasekmes, išsikėlėme konkrečius tikslus, susijusius su palankios aplinkos šeimai kūrimu, migracijos srautų valdymu ir vyresnio amžiaus asmenų integravimu į visuomenę. Šią kadenciją Migracijos komisijos veiklai nebepritarus, strategija taip ir liko popieriuje.

Jei svarbiausios Lietuvos išsaugojimo ir išlikimo šakos tokia lengva ranka kertamos su sunkiai suvokiamu abejingumu ir be jokio gailesčio, tuomet kas mūsų laukia? Ar dar galima ir ar dar spėsime ką nors pakeisti? Ar paliksime tai spręsti mūsų vaikams ir anūkams?